BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Muzikiniai atradimai - KEXP

Vakar su keliais draugais, kurie muzikos klausosi truputį įdėmiau ir žino apie ją kiek daugiau nei didelė dalis visuomenės, dalyvavome protmūšyje, skirtame būtent muzikai. Manėme, kad žinom visai daug, supratom, kad žinom truputį mažiau, bet labai įdomiai ir turiningai praleidom laiką, nes klausimai, sąsajos ir atsakymai išjudino pastaruoju metu kiek apsnūdusį susidomėjimą ir atvėrė nesibaigiantį malonių asociacijų ratą.

Nustoti domėtis muzika yra labai paprasta. Darbai, meilės ir rūpesčiai lengvai nukreipia mintis ir užima laiką. Na, ir, akivaizdu, kad kai laikas užimtas devyniais amatais, žymiai didesnė prabanga prisėsti prie kompiuterio ir maloninti save naršant ir atradinėjant sielą džiuginančius garsus. Praėjus paauglystei poreikis išsiskirti muzikiniu skoniu irgi smarkiai sumažėja, neneikim. Atsiverti Vilniaus renginius ir matai, kad jau nebežinai, kas tokie ten groja ir nesupranti, kodėl brangiai kainuoja.

Vis dėlto, jei pavyksta grįžti prie ištakų ir vėl sėdiesi, klausaisi, skaitai, renki ir domiesi ir džiūgauji vėl prisilietęs prie muzikos iš arčiau nei per radiją ar vakarėliuos, lengvai papriekaištauji sau „tai kur gi aš buvau“.

Gerai, eisiu prie reikalo. Prieš kokius metus, keli mėnesiai po apsilankymo Sietle, netyčia sužinojau apie tokį radiją iš Sietlo – KEXP. Šaltiniai nurodo, kad stotis veiklą pradėjo 1972 m. ir groja alternative ir indie rock + rockabillybluesworld musichip hopelectronicapunkalternative country, etc. Stoties išlaikymą finansuoja Vašingtono universitetas bei klausytojai (dar viena mano mėgiama listener – supported stotis yra Radio Paradise, kurios spektras gan panašus į tą patį KEXP, check it out).

Vienas ypatingas dalykas, dėl ko taip mėgstu KEXP yra tai, kad jie nuolat įrašinėja gyvus atlikėjų pasirodymus savo studijose ir kelia juos į savo youtube paskyrą. Garso ir vaizdo kokybė puiki. Pasirodymai įdomūs ir dėl to, kad atlikėjus kalbina stoties pranešėjai, kurie yra visiški melomanai, todėl klausimai būna įdomūs ir neplaukia paviršium. Paprastai grojikai kaip tik vieši Sietle ir prieš savo pasirodymus užsuka į stotį, o iš Sietlo traukia į Vankuverį, kuris jau ten visai prie pat.

Visų įrašų jų paskyroje tikrai nežiūrėjau – jų yra šimtai, gal ir tūkstančiai. Bet pasidalinsiu savo mylimiausių pasirodymų, kuriuos be paliovos zulinu, sąrašu. Gal kam bus įdomu ir vertinga. Primenu, kad esu labai amateur muzikos mylėtoja, todėl mano nuomonė visiškai subjektyvi, pagrįsta emocijom – patinka arba ne. Sąrašas abėcėlės tvarka, visur įkeltos nuorods į youtube, nė vienas įrašas nėra geresnis ar blogesnis, visi savaip geri ir skirtingi. Man pačius pačiausius paryškinau. Ir, aišku, far more to come ateityje, atradimai nesibaigia, o KEXP kolekcija didėja.

Arctic Monkeys

Austra

Beats Antique (vienintelis be vokalo)

Bloc Party

Bombay Bicycle Club

Bonobo

Cocorosie (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Dum Dum Girls

Eleanor Friedberger

Florence and the Machine (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Future Islands

Gus Gus

Iron and Wine

Juana Molina

Kimbra

London Grammar (nežinau, kodėl, bet video not available in your country, bet pasiekiamas gabalais)

Pixies

SOHN (Lapkritį – Vilniuje, deja, Lofte)

Sóley

The Lumineers

The Shins

The XX

Trentemøller (irgi gabalai) (Spalį – Vilniuje)

tUnE-yArDs

Warpaint

Šiaip, esu tikra, kad kiekvienas jų įkeltas pasirodymas vertas dėmesio, nes bet ko jie paprasčiausiai nedėtų.

Rodyk draugams

Kaip dvi anglų filologės pirmą kartą į Londoną keliavo

Turbūt reikėtų paminėti, nuo ko viskas prasidėjo. Šįkart – tikrai ne nuo pigių kelionių vilionių, o nuo lengvos viskio degustacijos užburtajame Vilniaus pramogų rajonėly rugpjūčio pradžioje. Dabar jau nieks neatsimins, prie kurio baro buvo mestas burtas, bet prisiekėm, kad dar šią vasarą aplankysim Londoną, o draugas pažadėjo, kad mielai mus ten priims.

Keliavau su savo L, su kuria besąlygiška meilė mus sieja jau devintus (!) metus ir su kuria požiūris į pasaulį bei jo keistenybes maloniai sutampa.

Labai verta paminėti tai, jog šioji kelionė buvo vienos mus seniai slėgusios gėdos ištaisymas – abi esam/buvom baigę anglų filologiją ir niekad nebuvę Londone.

Pasižadėjom sau, kad mūsų pirmasis apsilankymas čia bus kaip tų tikrų turistų, kurie eina lankyt vietų ir fotkinasi telefono būdelėse. Planą išpildėm maksimaliai. Buvom prie Big Beno, Trafalgaro aikštėj, lankėmės National Gallery, Science Museum, Natural History Museum (vargšas T-reksas su savo mažom rankytėm), Victoria and Albert Museum, Tate Modern, iš tolo pavėpsojom į London Eye, apžiūrėjom Towerį bei įspūdingąjį tiltą, prie jo ragavom fish and chips (tikrai per riebus reikalas mūsų receptoriams, bet iš esmės neblogai), lindom į telefono būdelę, nusifotkinom bene prie visų įmanomų olimpiados simbolių, ganėmės Hyde parke, filmavom voverytę (ji nešėsi riešutą!), siurbėm skaniausią pasaulio kavą Starbucks‘e ir šeimai pripirkom magnetukų su užrašu „London“.

Be visų turistinių linksmybių šeštadienį ėjom į undergroundinį Cable klausytis techno guru Jeff Mills‘o, kuris pavarė išties nuostabiai, tik šiek tiek nukabinom nosis nesulaukę išganingųjų Bells aidų. Jei tu techo, žinai, apie ką aš.

Man labai patiko Londonas, bijau, kad tam tikra prasme labiau nei Berlynas. (Be abejo, daug kultūrinių niuansų įsileisti lengviau, kai nėra kalbos barjero, kas leidžia pasijusti jaukiau.)

Kas patiko.

Patiko nepaprastai rūpestingi mus globoję draugai, jų skambučiai ir taip maloniai nuteikiantis klausimas – „Mergaitės, jums viskas gerai?“. Viešai sakau – liekam skolingos jums niolika prašmatnių vakarienių ir išskirtinį rūpestį, kai tik jums jo prireiks. Žodis. Patiko įspūdinga elektrinė prie namų (sako, didžiausias plytinis pastatas Europoje), gėlėmis puošti pab‘ų balkonėliai, valgyt persikus išsidrėbus ant žolytės, gatvėse girdėti nuostabų akcentą, per ilgai užsibūti mokslo muziejuje darant visokius „Pažink save testus“, važiuoti dviaukščio autobuso antro aukšto priekyje ir vėpsot į miestą. Patiko susitikti su pusmetį nematytu draugu ir klykti iš to, kaip jį atakuoja paukščiai, visiškai nesusigaudyti, iš kurios pusės atlekia mašinos (Look Right, Look Left, Look both sides, yeah), galerijoje juoktis iš mirštančių moteriškių veidų. Labai patiko Edgaro Degas balerinos, Van Gogo saulėgrąžos, Renuaras, Sisley, Seuratas ir dar daugybė puikių kūrinių, Tate Modern erdvė. Patiko juoktis iš niekad negirdėto pasakymo „Mielas drauge, įsispirk sau į galvą“, kikenimas balkonėly, maistas, kuriuo vaišino, nuostabus oras, Cyberdog parduotuvė Camden Town‘e, kur pardavėjai visą laiką šoka ir pasijunti kaip tikroj reivo šaly. Patiko smagus vakarėlis prieš išvykstant ir nepažįstamųjų sveikinimai mergvakario, kurio nebuvo proga („Happy wedding to you“), vakaras su filmais irgi patiko. Patiko, kad nebuvo nei taip brangu, nei tiek daug žmonių gatvėse, kaip gąsdino pesimistai. Žiauriai patiko Natural History museum pastatas, malonūs ir paslaugūs žmonės gatvėse. Patiko beskonybės minimumas.

Kas nepatiko.

Idiotiškas Vilniaus oro uosto darbuotojų elgesys išvykstant. („Įgula jūsų nepriims į lėktuvą.“ Priėmė, kreipiuosi į tave, nelaimėle su kreiva eglute pintu chaosu ant galvos.) Bet lai ir šis patyrimas nugrimzta į praeitį, palikim sau tai, kas gražu.

Kelionė buvo puiki ir aš labai gerai žinau, kad į tą miestą grįšiu dar ne kartą. Dar daug nepamatėm ir daug neparagavom. Gal kada užtruksiu ten ir ilgiau.

Rodyk draugams

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Rodyk draugams

Viskas labai paprasta

Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

Rodyk draugams

Apie vizualinius džiaugsmus

Kaip man patinka Keith Haring!

Beje, labai noriu tatyrkės, bet, turbūt, jei dar nežinau, ko tiksliai noriu, reikėtų palūkėti, ania? Bet noriu noriu noriu. Ne skorpo ant krūtinės, žinoma. Daryčiausi pas Tomą Tattoo, meistrą iš Panevėžio, kurio darbai ant pažįstamų odos labai gerai atrodo.

Rodyk draugams

Esi tai, ką valgai?

Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.

Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.

O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) - 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.

Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.

However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.

Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.

Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.

After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”

A. Onassis

…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.

Rodyk draugams

Les Amours Imaginaires

Ką tik pažiūrėjau nuostabų prancūzišką filmą Les Amours Imaginaires. Stipriai rekomenduoju. Siužetas, muzika, ironija! Daugiau nekomentuosiu, nes neverta. I’m inspired!

Rodyk draugams

Forever Alone III (?) / Savaitė Lietuvoje

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Rodyk draugams

Ieškau vyro kompiuteristo + Emocijų banga, užplūdusi po Nicolas Jaar pasirodymo

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė - visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius - Tomas Urbelionis

Rodyk draugams

Apie ekskursiją į Deutche Welle ir Peter Lindbergh parodą

O štai penktadienį su gausia (dar 4 be manęs) grupe bendramokslių keliavome į ekskursiją į Deutche Welle televiziją (nes turime paskaitą English for the Media). Ir žinai, visai nesigailiu ilgą penktadienio popietės miegą išmainiusi į šitą išvyką. Vaikščiojom po žinių ir kitas studijas, klausėmės įdomybių apie pačią televiziją ir darbo telike subtilybes. (Pvz. Nežinojau, kad žinių pranešėjai scrollin‘a pedalą po stalu ir patys keičia tekstą, kurį skaito arba apie mėlynojo (arba žaliojo) screen‘o sistemą). Finale, aišku, neatsispyriau pagundai prisifotkint žinių vedėjo kėdėje.

O štai šiandien, nepaisydama įspėjimų, kad on Sunday afternoon it is too crowded there keliavau į foto galeriją C/O Berlin, kur demonstruojama Peter Lindbergh paroda. Darbai visai nieko (bet oj ne stebuklas), o štai pati galerija ir jų pateikimas visai nepatiko. Man, asmeniškai, visiškai nesižiūri šikarna mados fotografija įtupdyta nūdnuos medžio imitacijos rėmuos, taip pat jau šiek tiek pabodo ta berlynietiškas dirtyness, kur tik benueitum (čia irgi). Vėliau pasidomėjau šiuo menininku ir jo darbais daugiau, todėl dabar keikiu ir darbų selekciją (kuri kaip tik pristatoma kaip gan išskirtinė). Rodau šiek tiek vaizdų, nors pati esu veik tikra, kad vėliau šios pavardės nelabai atsiminsiu – kažkokio ypatingo įspūdžio nepaliko. Ir tiesa, too crowded, velniškai trukdo susikaupt turgaus atmosfera ten, kur ji baisiai netinka.


Taip atrodo vaizdas pačioj galerijoj (tik žmonių milijonas).

Rodyk draugams