BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

2014-ųjų Geriausieji

Be ilgų įžangų – prašom.

Metų iššūkis: Kai dirbi tris darbus ir dar mokais.

Metų inside tūsas: Šiemet daug - Naujakas (visos gyvenimo spalvos), pavasario savaitgaliai pasitinkant saulę, preliudai Palangos Tiškevičiaus rūmų parke, pasibaigę mirkimu į ryto jūrą, Nidos vingrybės, vasaros uždarymas aka Zombie Nation ir gimtadienis.

Metų festivalis: Vis tiek Sūpynės.

Metų erdvė: Kablys.

Metų personažas: Lorde.

Metų DJ: Daugvinas.

Metų katiukas: Pūka-Kaligula-Pūkutysla

Metų vieta valgyti ir apšnekėt visą pasaulį: Gal Blusynė (kai imi penktą užkandį ir nori šešto, tai reiškia, kad su maistu ten labai gerai), Cactus, Cozy.

Metų netikėtas miestas: Tbilisis.

Metų koncertas: Trentemoller.

Metų trauma: Kai turi 7.9, o dėstytoja išveda 7, kad vdrug negautum stipkės.

Metų glušuva: Kai literatūros profesorius nėra girdėjęs apie Chuck Palahniuk „Fight Club“.

Metų tarybų Lietuva aka sustojęs laikas: VU anglų filologijos katedra ir 13◦ C auditorijose.

Metų kančia: Individualios veiklos dokumentacijos tvarkymas, viešasis transportas.

Metų Why?: Gluck‘o uždarymas.

Metų staigmena: Ryža galva. („Čia tau taip netyčia gavos, jo?“)

Metų antitipažas: Visi žmonės, kurie apie tai, kad į susitikimą neateis, praneša iki jo likus maximum valandai (nes smarkiai susirgo ir nepajuda, nes yra susitikime, nes išvažiavo į užsienį);

Metų pamoka: Studijos.

Metų copy cat: Alanas Chošnau, panoręs būti Gahanu.

Metų viešas tripas: „Automobilį taranavęs briedis nėrė į upę“.

Metų proto lavinimas: Vis dar protų mūšiai.

Metų orientacija: Šimtu procentu BI.

Metų gėrimas: Borjomi neribotais kiekiais.

Metų seilėtekis: Bobby Cannavale.

Metų akcentas: Pardavėja Panevėžio „Gausoje“ Marijonų g. „Bili tik tau gerai“.

Metų serialas: Shameless, Breaking Bad, Boardwalk Empire.

Metų filmas: The Wolf of Wall Street, Gone Girl, Searching for Sugar Man, The Prisoners.

Metų įžūlumas: Kai atjungia šaltą, o po to ir šiaip visą vandenį.

Metų sprendimas: Nusimest naštą nuo pečių ir neleist, kad tau knistų protą.

Metų replika: „Iš kur TU žinai Die Artwood? Tokia rimta atrodai.“

Metų išsišokėliai: Kai Anykščių miesto šventėj valgai kilimą iš serbentų ir skambini varpais.

Metų ėjimas prieš gamtą: Balandėliai su žuvim.

Metų baliauninkas: Vidmantas.

Metų redakcija: Kai firmos “UPS” pavadinimą pataiso į “Oi”.

Metų paklydimai: Kai taksistams reikia papasakoti, kaip važiuoti iki vietos. Kažkaip šiemet vos ne kas antrą kartą įsėdus.

Metų respiratorius: Tas Vilniaus rudeninis smogas.

Metų kokteilis: Beergarita.

Metų beibifeisas: Kai perkant izotoninį gėrimą prašo dokumento.

Metų muzika: Pulp, The Libertines, Pixies, Babyshambles, The Kills, London Grammar, Block Party, Future Islands, Chinawoman, Pet Shop Boys,

Metų gabalai parymot: Whitney Houston – My Love is Your Love, Todd Terje – Johnny and Mary, Saint Etienne – Only Love Can Break Your Heart, Sohn – Tremors.

Metų gabalai pariaumot: Zombie Nation - Kernkraft 400, Girių dvasios – Gaubia, Antoine Rouge – Tapioca Island, Headman – It Rough, Tiga – Bugatti, New Music – Warp ir vis dar Supermayer – Two of Us.

Metų maistas: Ananasas.

Metų vertimas: Retard – dvokla.

Metų rojus: Namai.

Metų kvapas: Narciso Rodriguez.

Metų padavėjų perliukai: „Be šansų“, „Chebra, tikrai nedalysiu sąskaitos į šešiolika dalių“, „Nėra ir nebus“.

Metų savigyna: Erkę uždusint lašiniais.

Metų įkvėpimas: Dėstytojų kartojimas „Pagalvokit, ar tikrai atėjot ten, kur reikia“.

Metų žodis – vemalas: Nėštukės ir ryškutės.

Metų wtf: Kai „Šnekutyje“ šeštadienį, 22:00 groja „Kaukės“ soundtracką.

Metų alfa vyras: Kai sporto klube dirbi pavyzdžiu.

Metų neregėta Lietuva: Santariškių klinikos.

Metų Citatos: Apie spirales: „O žiauriai populiaru įkišti į gimdą magnetą?“; „Instagram is tweeter for people who can‘t read“; apie vyriškumą: „Tik bobos važiuoja siūt žaizdų“; apie veiklumą: „Feste nieko nėr blogiau už workshop‘us“; apie tradicijas: „Jei jau lėktuve plojat, tai ko taksi neplojat, kai daveža iki tikslo?“

Metų spėjimas: „-Spėk, koks mano mėgstamiausias filmas

- „Ponas Bynas on Holiday“?“.

Metų kąašžinau: Kai žmogui 30+, bet vis tiek prisistatinėja nick‘u.

Metų lyricsai: „Širdys susilieja, lūpos suartėja, kaip tave mylėti, mano prakartėle?“; „Šviečia šuniukas į duris“.

Metų fotošopas: Kai butų skelbimuose 12m2 caro maro laikų bendrabučio tipo butas Krasnūchoj tampa erdviais apartamentais netoli centro.

Metų miksas: Rotveilerio ir pudelio vaikutis.

Metų įžvalga: 1) Salis iš „Daktarės Kvin“ – didžiausias visų laikų nachaliavščikas. Atvaro, pavalgo, pap*sa ir vėl atgal į laukus.

2) Lietuvio hoarding`as prasideda, kai įstačius naujas duris, pasilieki ir senas.

Metų būsena: Atrodyt taip, tarsi tave tuoj išbers.

Metų interneto žmogus: Oleg Surajev.

Metų geogafinis objektas: Juodoji Akmenė.

Metų labiausiai nuvalkiota frazė: „Amerika – mano svajonių šalis“.

Metų neatsakytas klausimas: Kaip japoniškai „pukavykas“?

Metų rimtos citatos: „An obstacle is an inspiration“, „Home is acceptance“.

Metų ekologai: Tie, kur dalija lankstinukus apie tai, kaip blogai kirst medžius.

Metų Vojažas: Vilnius – Varšuva – Tbilisis – Bakuriani.

Metų moterys: Visos geriausios draugės, iš kurių net 4 už jūrų už kalnų.

Metų vyras, meilė, sveikas protas: tai aišku p. A. B.

Metų bosas: p. A. I.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Mandagumo, dėkingumo ir Taikos.

Baisiai seniai turėjau tiek new year resolutions, kaip šiemet. Tegu pildosi.

Rodyk draugams

Apie (ne)mokamus dalykus

Visi labai gerai žinome, kad gyvenime nėra nieko nemokamo. Nemokama dešra supermarketo prezentacijoje reiškia, kad tą dešrą jūs matyt kažkada vis tiek gal užsinorėsit nusipirkt. Nemokamas feisbukas reiškia, kad jūs be jo nebegalit, o reklama negali be jūsų. Ir taip toliau.

Apie tai, kaip ne viena firma tiesiog spirga iš pasimėgavimo kviesdama savanoriauti ir žadėdama „neįkainojamą patirtį“, „karjeros galimybes“, „progą pamatyti renginį“ (o iš tikro dažniausiai tiesiog ieško nemokamos darbo jėgos) šiandien nekalbėsiu.

Pakalbėkim apie nemokamus arba labai pigius renginius, koncertus, vakarėlius ir paslaugas. Nemokami vakarėliai yra gerai, kai klubas pradeda veiklą ir siekia prisivilioti klientų ratą, o pinigus gauna iš sumų, išleistų bare. Miesto šventės ir nemokami renginiai irgi nėra blogas dalykas, bet čia jau dovanotam arkliui į dantis tikrai nederėtų žiūrėt, o tam tikra prasme jūs už tą renginį truputį ir mokate mokėdami miestui mokesčius.

O štai blogas dalykas yra pakvietimai į kiek brangiau kainuojančius renginius. Įsivaizduokim, kokia nors firma (tarkim, žiniasklaidos atstovai) remia kokį nors kiek alternatyvesnį renginį (pavyzdžio dabar nesugalvoju, bet, manau, kad be vargo sumąstysit patys). Tarkim, toje firmoje daug tetų ir dėdžių, kurie šiaip mėgsta klausytis Kučinsko, bet jie gauna krūvą pakvietimų ir nusprendžia praplėsti akiratį. Tetos/dėdės nueina į koncertą, iš pradžių bando įsijausti, paskui piktinasi, kad per tamsu, rangosi, sėdi (jei išvis yra, kur sėdėt) susiraukę bumbuliuoja, galiausiai išeina. Jei koncertas didelis, to negatyvo pernelyg nesimato, bet aplink esantys žiūrovai jį jaučia. Jei koncertas mažesnis, tas apsinepatenkinimas matosi. Būna ir taip, kad tetos/dėdės išties praplečia akiratį ir sugeba pasimėgauti ir įvertinti tokią patirtį, bet ne visada.

Būna, kad sumoki visai nemažai už koncertą, o už tavęs murma žmonės, kurie akivaizdžiai ten pateko truputį atsitiktinai. Sėdi ir visą koncertą girdi neribotą pizdelinimą.

Į neseniai įvykusį „Roxette“ koncertą bilietus buvo galima pirkti su akcija, kažkas tokio „Tik 69lt už XXlt vertės koncertą“. Gerai tikriems fanams, kurie gavo progą įsigyti bilietus pigiau. O kiek susirinko šiaip smalsuolių, kurie paskui nesuprato, kur atėjo ir kas darosi tai dainininkei?

(Faktas: Daugiausia po renginių pizdelina tie, kurie į juos pateko nemokamai arba bilietus gavo super uber papigiaj)

Kai kurie mėgsta dūgzti, kad Opiumo renginiai labai brangūs, o festivaliai irgi oėzau, kokie brangūs, kodėl taip brangu, oėzau. Jei jums per brangu, jūs neikit. Jei jūs neisit, matyt, bus ten daugiau tokių, kurie iš tikro nori eiti ir vertina renginį, todėl nesinervina už jį mokėdami. Aš irgi kartais neinu, nes man atrodo per brangu. Bet turbūt tas renginys man tiesiog neįdomus tiek, kad nesinervinčiau už jį mokėdama atitinkamą sumą. Jei jau tikrai įdomu, moki ir vertini.

(Faktas: Gauti nuolaidą į renginį, į kurį ir taip planavai eiti, visgi yra faina)

Dar dažnai žmonės dūzgia, kad kai kurie kirpėjai, visažistai, vertėjai ir visi kiti paslaugų tiekėjai ima per daug. Nes „nu kas ten yra imti ir padažyt/nukirpt/išverst, etc.“ Gerai ir brangiai paslaugas atliekantys žmonės mokosi, tobulinasi, perka gerą įrangą, moka už malonią aplinką ir panašius dalykus, todėl jų paslaugos ir nebus niekada pigios. Vertinkite tai.

Jei jums per brangu, eikit pas Reginą (su visa pagarba Reginai) iš „Vizijos“ su 16m. patirtimi, mokėkit 14lt už kirpimą ir būkit patenkinti ir sutaupę. Apie pigius ir greitus vertimus geriau nepradėsiu.

Tiesa, kartais nemokamai galima džiuginti to nusipelniusius žmones, kurie jūsų pastangas tikrai įvertins ir vienaip ar kitaip vis tiek atsidėkos, arba jau (ne)tiesiogiai yra tai padarę. Išmokite būti dėkingi, šiuolaikinėje visuomenėje tai yra vis rečiau sutinkama savybė.

Gražaus savaitgalio.

Rodyk draugams

Muzikiniai atradimai - KEXP

Vakar su keliais draugais, kurie muzikos klausosi truputį įdėmiau ir žino apie ją kiek daugiau nei didelė dalis visuomenės, dalyvavome protmūšyje, skirtame būtent muzikai. Manėme, kad žinom visai daug, supratom, kad žinom truputį mažiau, bet labai įdomiai ir turiningai praleidom laiką, nes klausimai, sąsajos ir atsakymai išjudino pastaruoju metu kiek apsnūdusį susidomėjimą ir atvėrė nesibaigiantį malonių asociacijų ratą.

Nustoti domėtis muzika yra labai paprasta. Darbai, meilės ir rūpesčiai lengvai nukreipia mintis ir užima laiką. Na, ir, akivaizdu, kad kai laikas užimtas devyniais amatais, žymiai didesnė prabanga prisėsti prie kompiuterio ir maloninti save naršant ir atradinėjant sielą džiuginančius garsus. Praėjus paauglystei poreikis išsiskirti muzikiniu skoniu irgi smarkiai sumažėja, neneikim. Atsiverti Vilniaus renginius ir matai, kad jau nebežinai, kas tokie ten groja ir nesupranti, kodėl brangiai kainuoja.

Vis dėlto, jei pavyksta grįžti prie ištakų ir vėl sėdiesi, klausaisi, skaitai, renki ir domiesi ir džiūgauji vėl prisilietęs prie muzikos iš arčiau nei per radiją ar vakarėliuos, lengvai papriekaištauji sau „tai kur gi aš buvau“.

Gerai, eisiu prie reikalo. Prieš kokius metus, keli mėnesiai po apsilankymo Sietle, netyčia sužinojau apie tokį radiją iš Sietlo – KEXP. Šaltiniai nurodo, kad stotis veiklą pradėjo 1972 m. ir groja alternative ir indie rock + rockabillybluesworld musichip hopelectronicapunkalternative country, etc. Stoties išlaikymą finansuoja Vašingtono universitetas bei klausytojai (dar viena mano mėgiama listener – supported stotis yra Radio Paradise, kurios spektras gan panašus į tą patį KEXP, check it out).

Vienas ypatingas dalykas, dėl ko taip mėgstu KEXP yra tai, kad jie nuolat įrašinėja gyvus atlikėjų pasirodymus savo studijose ir kelia juos į savo youtube paskyrą. Garso ir vaizdo kokybė puiki. Pasirodymai įdomūs ir dėl to, kad atlikėjus kalbina stoties pranešėjai, kurie yra visiški melomanai, todėl klausimai būna įdomūs ir neplaukia paviršium. Paprastai grojikai kaip tik vieši Sietle ir prieš savo pasirodymus užsuka į stotį, o iš Sietlo traukia į Vankuverį, kuris jau ten visai prie pat.

Visų įrašų jų paskyroje tikrai nežiūrėjau – jų yra šimtai, gal ir tūkstančiai. Bet pasidalinsiu savo mylimiausių pasirodymų, kuriuos be paliovos zulinu, sąrašu. Gal kam bus įdomu ir vertinga. Primenu, kad esu labai amateur muzikos mylėtoja, todėl mano nuomonė visiškai subjektyvi, pagrįsta emocijom – patinka arba ne. Sąrašas abėcėlės tvarka, visur įkeltos nuorods į youtube, nė vienas įrašas nėra geresnis ar blogesnis, visi savaip geri ir skirtingi. Man pačius pačiausius paryškinau. Ir, aišku, far more to come ateityje, atradimai nesibaigia, o KEXP kolekcija didėja.

Arctic Monkeys

Austra

Beats Antique (vienintelis be vokalo)

Bloc Party

Bombay Bicycle Club

Bonobo

Cocorosie (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Dum Dum Girls

Eleanor Friedberger

Florence and the Machine (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Future Islands

Gus Gus

Iron and Wine

Juana Molina

Kimbra

London Grammar (nežinau, kodėl, bet video not available in your country, bet pasiekiamas gabalais)

Pixies

SOHN (Lapkritį – Vilniuje, deja, Lofte)

Sóley

The Lumineers

The Shins

The XX

Trentemøller (irgi gabalai) (Spalį – Vilniuje)

tUnE-yArDs

Warpaint

Šiaip, esu tikra, kad kiekvienas jų įkeltas pasirodymas vertas dėmesio, nes bet ko jie paprasčiausiai nedėtų.

Rodyk draugams

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

Rodyk draugams

Satta, smėlis, islandiškas alkoholis, voverės ir bėgiojimas per laukus

Pernai Satta man patiko nelabai, tad šiemet važiavau vien dėl to, kad buvau pažadėjusi sau prieš kelionę aplankyt visus esminius festivalius. Bet šįkart buvo taip gerai, nu taip gerai, kad jau net nebežinau. (Kažkuo net šiek tiek priminė festivalių lyderę Spartakiadą).

Kaip visada, įspūdžių milijonas, galva dūzgia kaip avilys, kiek daug yra, ką papasakoti (bet visko nepavyks). Mintys sunkiai koncentruojas, todėl viskas padrikai, bet nuoširdžiai.

Jau pernai Šventoji įstrigo kaip vienas didelis Šūdų Kultas, o šiemet šis įspūdis tik dar labiau pasitvirtino. Mes gyvenom tokiuose nameliuose, kokių net labai pasistengęs, matyt, iš naujo įrengti bei apstatyti nesugebėtum („kai miegojau ant lovos, bandžiau jos neliest“). Titanike duona su sūriu yra mėsos skonio, o Grinbergenas kavinėse kainuoja 10lt.

Labai gerai, kad grojo Empti, nes Empti pasirodymas buvo wow. Kai Giedrė užtraukė „Gera mylėtis“ kai kas jau beveik mylėjosi vietoj. (Atvirai pasakius, daugiau komentarų apie muziką neturiu. Matyt, grojo labai gerai, nes šokom gausiau nei gausiai. Tik sekmadienį popiet, kai visi iš po vakar pavargę sėdi rūškanais veidais gal nereikia leist muzikos, kurios nesugebėčiau apibūdint niekaip kitaip kaip savižudybės dainos. Aj, žmonės šneka, kad grojo ir Virgis Stakėnas.)

Tie įvairiaspalviai dažai - jėga, šildytuvai vėsią naktį - irgi. Šiaip oras mano poreikiams buvo tobulas.

Draugas netyčia pradegino skylę megztuke. Šiek tiek nusiminė, bet nusprendė, kad gal dar nunešus pas siuvėją kažką bus galima padaryti. Kai megztuke toji skylė buvo pradidinta delnu, iš apačios ištraukta maikutė ir užrištas mazgas, šios viltys dužo. Megztinis finale buvo sudegintas, nes buvo skaudu.

Kaži, ar kam pavyktų suskaičiuoti, kiek žmonių, bandydami pasinaudoti greitesniu tūliku įkrito į upę. Laimei, aš ne, nes, jei vaikinams vandens iki krūtinės, tai man būtų iki pakaušio ir būtų tekę sužaist „Paskenduolę“. Užtat dėjau niurką į smėlio krūvą, bent jau nesušlapau, užtat susitrenkus galvą draugeliui išsiunčiau 7 sms su mistiška žinia “Let’s davai šokam”.
Festivalio top komplimentas - “Kaip tu gražiai maudais.”

Komentaras apie pažįstamą: „Tas tai užkniso, visas gatavas kas kartą vis su baisesne merga ateidavo.“

Išgirsta istorija: „Sekmadienį ryte ėjau link jūros ir sutikau dvi voverytes. Viena užšoko man ant bato ir aš ją glosčiau. Paskui kita pribėgo, pačiupo ją ant kupros ir nusinešė.“ Jei nebūtų nuotraukų, tikrai galvotum, kad gerai gliučina. (Šiaip seniai esu mačiusi tiek lapių, kiek teko matyt kelionėje namo. Miško žvėreliai lenda į viešumą - truputį nejauku lapę išvysti šimtas metrų nuo namo, kuriame gyvenu.)

Kažkokiu būdu sugebėjom vakar būti tinkamu laiku prie tv, nes matėm, kaip parėjo auksas. Kadangi labai orientuojamės sporte, nusprendėm, kad sporto šaka bus koks nors bėgiojimas per laukus. Fone skandavom „Bėk, bėk, bėk!“. Atbėgo.

Kelionė atgal taip pat buvo stipri, nes keliavom naktį ir, maždaug antrą privažiavom žvyrkelį. Žvyrkelio būti neturėjo. Tuomet Grinkiškyje praleidome daugiau laiko nei kada būtumėm norėję.

Na, laimei, šiaip ne taip parvykome, smėlis byra iš kišenių, nuotaika labai gera, labai rekomenduoju visiems paragauti islandiško šnapso, nes tikrai žavus skonis.



Šios vasaros nuotykiai – to be continued.

Rodyk draugams

Mano vasaros hitų apžvalga

Šią vasarą aš kaip niekad labiau mėgstu šokti, tad iš visų pusių renku gabalus, kuriuos norėtųs tam pritaikyti reikiamą akimirką.

Kaip pernai vasarą visiškai valdė The Weeknd (jauti, kaip griebia už gerklės nagais ir prisimeni visas paauglystės meiles? Aš tai jo) bei Blawan‘o – Getting me Down, taip šiemet išlindo keletas tikrai į šitą pliustrisdešimt dusulį įsipaišančių kūrinių. Klausau dar labai daug kitų reikalų, bet va šitie man labiausiai sukelia norą pamest laiko suvokimą ir klykiant šokti kažkur ant smėlio, ar bent jau prie gėlųjų vandenų, raitant begėdiškus piruetus.

Labai daug visko iš Sūpynių, bei kažkas ir iš vietinio daržo. Važiuojam.

Pats pats pačių pačiausias, ir sode, ir mašinoj, ir prieš balių, ir po jo, ir jame, ir ant stalo, ir po stalu:

Flashmob – Need in me

Pora visiškų vasariškų seksitaimų, kurių klausant noris į Majamį (nors/nes niekada tenai dar nebuvai):

Huxley – Let it go

Maceo Plex – Stay High Baby

Šitas toks gailus ant rytojaus:

One Day/Reckoning Song (Wankelmut Remix) - Asaf Avidan & the Mojos

Dėl šito senų baliauninkų buvom apšaukti narkomanais, bet ką jau padarysi:

Nina Kraviz - Ghetto Kraviz (Amine Edge Mix)

Įtraukiantis iki pažastų (net nepajunti, kaip pradedi pritarti tam ti ti ti ti):

Metro Area - Miura

Ir dar vienas skaidrus Sūpynių perlas:

Andre Lodemann - Where are You Now?

Na, ir, be abejo, nesprangaus popso vienetai:

Mario Basanov & Vidis ft. Ernesto - Care

Parachute Youth - Can’t Get Better Than This

Taigi, šitų kūrinių pagalba galima užkurti išties smagią diskoteką, tik pažadu, kad buvę klasiokai, kurių baliuj skamba tik lietuviška, nesupras.

O čia – visų šio sezono žiburėlių vienvaldys:

Royal T – Crookers feat. Roisin Murphy

Kažkada, kai jį paleidau dideliam baliuj su kompanija, surinkta iš ypač įvairių piliečių, viena mergiotė rėkė ant manęs taip: „Neleisiu blet, kad baliaus metu leistumėt savo pankišką grūzą nx.“

Na ką, du trečdaliai praėjo, bet dar vienas liko, rankutes į viršų, greitai šoksim ant smėlio ir, turbūt, net Europos vakarėlių sostinėj (bet ne Berlyne, toj kitoj).

Rodyk draugams

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie išvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.


Foto - Lukas Šalna

Rodyk draugams

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač - įvairaus d’n'b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? - Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai - toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

Rodyk draugams

Šventadienio mintys

Kaip vanduo teka beprotis laikas, o aš ir vėl atsibundu sekmadienį. Vakar buvom Baltijos Elektronikoje, kurios ne visai įdomiai pasibaigusios dieninės dalies kaltę puikiai išpirko vakaro linksmybės su nuostabiu Ewan Pearson pasirodymu.

Po dviejų mėnesių ramybės (tam tikra prasme) paleidau savo arklius ir sulaužiau abstinencijos įžadus. O pas mane, kaip žinai, jau taip yra – jei mylėt, tai karalių, jei vogt – tai milijoną, jei baliavot – tai baliavot. (“Šokis be saiko – sveikatą pataiso”, nuotrupos iš BE). Atsibusti ir suvokti, kad yra keturios ir ne ryto, o dienos, gal ir nelabai jauku, bet žaizdas išsilaižiau, viskas ore. O pamestus daiktus rado Soulboxas, tai ryt eisiu pirkti šokolado ir žygiuosiu jų susirinkti. :) Vakar sužinojau atsakymą, į klausimą, kuris mane kurį laiką neramino ir tas atsakymas – visiškai mano naudai.

…Good life good life. Taint no sin to take off your skin. And modesty. Pabūsim kuklūs, kai pasensim.

Rodyk draugams

Kam klubuose reikalinga muzika?

Klubuose muzika reikalinga šokiams. Taip pat muzika ir tam, kad etatiniai socializingo vampai turėtų pasiteisinimą, jog į klubą eina paklausyti vieno ar kito artisto, o ne pavėpsot į kitus tokius, kaip jie, bei parodyti visuomenei, kad jie vis dar juda ir paduoda ir jie gyvi, nesvarbu, nosis balta ar raudona (priklauso nuo sezono ir laikų – gerų ar ne visai).

Klubuose muzika reikalinga tam, kad nereikėtų kalbėti, nes juk neturime, ką pasakyti. Jei turime, einame arčiau baro ir ten atliekam išpažintį kantresniems išklausytojams, kurie suteikia išrišimą ir, jei pasiseka, pasidalina ostija. Jei mintis paliejame šokių aikštelėje, dėl garso lygio vis tiek kalbame nedaug, intensyviais srautais, tad tokiu atveju atrodo, kad pasakyti turime, ką.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad identifikavę mums pažįstamą gabalą išsiduotume, kad, ak, mes jį juk žinome, taip visuomenei duodami suprasti, kad, muzika mes juk domimės ir žinome, kas yra ant bangos.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad turėtume foną savo neršimo ritualams. Tas fonas dažnai sąlygoja, kokius sąveikautojus sutiksime. Paprastai tai, kiek artistai bei neršimo teritorijos prižiūrėtojai paprašo už įžengimą į teritoriją lemia publikos amžių bei materealinį statusą. Bet nebūtinai.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad, norėdamas pakalbinti interesą provokuojantį neršimo ritualo partnerį, turėtum prie jo prieiti labai arti, apsikabinti, nusitaikyti į suokimui jau paruoštą ausį. Šio veiksmo metu turite progą ne tik atsidurti prie jus dominančio objekto arčiau nei įprastai, bet ir pasimėgauti jo šikarnų kvepalų aromatu bei, gal net gi akimirką panardinti rankas į jo ar jos ševeliūrą.

Viskas yra paprasčiau nei atrodo, mielieji.

‘Clubbing is all about getting laid. The music is just an excuse.’ S. Kleinenberg

Rodyk draugams

Back to basics

Back to basics: Kino, Siela, Foje, vienuma ir pavasaris. Lekiu su vėju ir iš galvos jis palengva išneša visus narrow-minded nelaimėlius, visas kvailas mergas ir bobas, nepažintas ir nugalabytas meiles, visus nuogąstavimus, kartėlius bei neramumą. Žinai, vis pagalvoju, o gal vis dėl to tai iš tiesų ir esu toji aš – viena, nelabai populiari, sąžininga, paprasta, nelabai, kam įdomi, paviršiumi klaikiai nepastebima, bet ramybėj su savim. Toks jausmas, kad man vėl penkiolika ir jame, o stebukle, man visai nėra ankšta, kaip tada.

Turbūt jau tas amžius, kai galiu pasakyti, jog jau esu per sena apsimetinėti. Kol kas tik bandymai, bet siekis būti doru žmogumi, net ir klystant, atneša nepamatuojamai gerą jausmą. Kaip gera nebebėgti nuo savęs. Ačiū tau už įkvėpimą, ačiū, kad tave sutikau. Visai netyčia. Prie svetimo kranto, per svetimą fiestą.

Rodyk draugams

Dirgli

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

Rodyk draugams

Pagaliau ramybė

Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).

Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą - trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.

Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.

Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.

Rodyk draugams

Savaitgaliai Lietuvoje / Odė tikriems vyrams

Tie savaitgaliai, po kurių noris eiti papildomų atostogų, kai vyksti namo, kai visa doroji tautos dalis keliauja į šventadienio apeigas, kai šoki šoki, plepi, spygauji ir tam galo nėra. Tie savaitgaliai Lietuvoje. Man dabar dar toks rytas, kad net akis nuleist noris truputuką.

Gan nauja, bet visai tikėta išvada gyvenime – man nepatinka jauni vyrai. Jie nieko nesupranta, jie nieko nežino. Man patinka suaugę vyrai. Vyrai, už kurių – tarsi už mūro. Tie, kurie mato, kas yra kas. Amen.

Rodyk draugams

Forever Alone III (?) / Savaitė Lietuvoje

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Rodyk draugams

Laimės

Na, visų pirma, dar nepasakojau savo paskutiniųjų dienų Berlyne įspūdžių. Buvo visko. Daugybė žmonių, vietų, be proto daug vyno, bemiegių naktų, tūkstantis apsilankymų prie Berlyno sienos ir Branderburgo vartų, galybė gardžiausių turkiškų vakarienių, daug, bet neužtektinai gitaros skambesio, pokalbių iki pirmų saulės spindulių ir nesibaigiančių klejonių.

Daug juokiaus, krykštavau, šokau, mažai miegojau, daug murkiau, truputį įsimylėjau, truputį išsigandau, spėjau sutvarkyti visus reikalus, nors ir truputį pasileidau, labai atsipalaidavau. Pirmą kartą gyvenime aš nebijau.

Dabar antrą savaitę leidžiu mažame kaimelyje, vis prisimenu ir vis pagalvoju, kokia visgi laiminga esu. Ir visada spjaunu tris kartus per petį, bijodama nuvyt tas laimes šalin. Bet niekada nepamirštu išsiviept ligi ausų.

Kiekvienas bebundančios saulės liežuvio kyštelėjimas pro langą apsuką galvą ir mintyse jau rezgu nesibaigiančių kelionių planus, kuriu svajones ir žinau, kad po gan šviesios šiltos žiemos laukia dar šviesesnė ir dar laimingesnė vasara.

Over and over again pora nuostabiausių pavasario muzikų.

Esu tokia rami ir patenkinta, kokia būti niekada net svajoti nedrįsau.

Rodyk draugams

Ieškau vyro kompiuteristo + Emocijų banga, užplūdusi po Nicolas Jaar pasirodymo

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė - visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius - Tomas Urbelionis

Rodyk draugams

Muzikiniai džiaugsmai: The Black Keys

Vaje vaje, visai pamiršau pasidalinti naujausiai muzikiniais atradimais! Kažkokiam vakarėlį, prieš kokį mėnesį ar daugiau beveik netyčia išgirdau visai nieko muzikėlę ir, aišku, pasižymėjau, kad reikės pachekint. Taigi dabar be sustojimo klausau ir kaifuoju nuo nuostabios muzikos. Mano naujausias ir itin džiuginantis muzikinis skanumynas – amerikiečiai The Black Keys. Siūlau pradėti pažintį nuo dainų Never Gonna Give You Up ir Everlasting Light. Dar ne viską jų perklausiau, nes grupė įrašų išleidusi nemažai, bet kaskart krykštauju iš laimės, vis atrasdama kažką gražaus. Nuostabi muzika mano ramybei.

Rodyk draugams

Čiuju žiemužė

Žinai, kokia palaima būti tuo pirmuoju paklydėliu, kuris mina ką tik nukritusį sniegą? Pas mus pirmą kartą prisnigo ir kaip tik šiąnakt klampojau namų link. Branderburger Tor, Unter der Linde ir visos išpuoštos gatvės taip gražiai atrodo sningant. Pakeleiviai užsimanė pasiskolinti balionėlį nuo vartų, kaipmat prisistatė apsauga su automatais, bet atsisveikino tai su šypsena – mes tik balionėlio norėjom, vartus paliksim.

Šiandien pagaliau pamačiau Modeselektorius. Šiandien padėjau keliems žmonėms. Šiandien susibendravau su keliais. Šiandien pradėjo taisytis sveikata. Šiandien prisnigo. Šiandien aš laiminga.

Jei šukės tikrai laimę neša, tai kažkiek simboliška, jog ką tik papyliau vaistų buteliuką. Gal dabar tikrai tik gerės viskas?

Klausau audiobook Nick Hornby „A Long Way Down“. Kokia gera šyza!

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something.”

Rodyk draugams