Mahila

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač - įvairaus d’n'b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? - Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai - toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

Kaip vanduo teka beprotis laikas, o aš ir vėl atsibundu sekmadienį. Vakar buvom Baltijos Elektronikoje, kurios ne visai įdomiai pasibaigusios dieninės dalies kaltę puikiai išpirko vakaro linksmybės su nuostabiu Ewan Pearson pasirodymu.

Po dviejų mėnesių ramybės (tam tikra prasme) paleidau savo arklius ir sulaužiau abstinencijos įžadus. O pas mane, kaip žinai, jau taip yra – jei mylėt, tai karalių, jei vogt – tai milijoną, jei baliavot – tai baliavot. (“Šokis be saiko – sveikatą pataiso”, nuotrupos iš BE). Atsibusti ir suvokti, kad yra keturios ir ne ryto, o dienos, gal ir nelabai jauku, bet žaizdas išsilaižiau, viskas ore. O pamestus daiktus rado Soulboxas, tai ryt eisiu pirkti šokolado ir žygiuosiu jų susirinkti. :) Vakar sužinojau atsakymą, į klausimą, kuris mane kurį laiką neramino ir tas atsakymas – visiškai mano naudai.

…Good life good life. Taint no sin to take off your skin. And modesty. Pabūsim kuklūs, kai pasensim.

Klubuose muzika reikalinga šokiams. Taip pat muzika ir tam, kad etatiniai socializingo vampai turėtų pasiteisinimą, jog į klubą eina paklausyti vieno ar kito artisto, o ne pavėpsot į kitus tokius, kaip jie, bei parodyti visuomenei, kad jie vis dar juda ir paduoda ir jie gyvi, nesvarbu, nosis balta ar raudona (priklauso nuo sezono ir laikų – gerų ar ne visai).

Klubuose muzika reikalinga tam, kad nereikėtų kalbėti, nes juk neturime, ką pasakyti. Jei turime, einame arčiau baro ir ten atliekam išpažintį kantresniems išklausytojams, kurie suteikia išrišimą ir, jei pasiseka, pasidalina ostija. Jei mintis paliejame šokių aikštelėje, dėl garso lygio vis tiek kalbame nedaug, intensyviais srautais, tad tokiu atveju atrodo, kad pasakyti turime, ką.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad identifikavę mums pažįstamą gabalą išsiduotume, kad, ak, mes jį juk žinome, taip visuomenei duodami suprasti, kad, muzika mes juk domimės ir žinome, kas yra ant bangos.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad turėtume foną savo neršimo ritualams. Tas fonas dažnai sąlygoja, kokius sąveikautojus sutiksime. Paprastai tai, kiek artistai bei neršimo teritorijos prižiūrėtojai paprašo už įžengimą į teritoriją lemia publikos amžių bei materealinį statusą. Bet nebūtinai.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad, norėdamas pakalbinti interesą provokuojantį neršimo ritualo partnerį, turėtum prie jo prieiti labai arti, apsikabinti, nusitaikyti į suokimui jau paruoštą ausį. Šio veiksmo metu turite progą ne tik atsidurti prie jus dominančio objekto arčiau nei įprastai, bet ir pasimėgauti jo šikarnų kvepalų aromatu bei, gal net gi akimirką panardinti rankas į jo ar jos ševeliūrą.

Viskas yra paprasčiau nei atrodo, mielieji.

‘Clubbing is all about getting laid. The music is just an excuse.’ S. Kleinenberg

Back to basics: Kino, Siela, Foje, vienuma ir pavasaris. Lekiu su vėju ir iš galvos jis palengva išneša visus narrow-minded nelaimėlius, visas kvailas mergas ir bobas, nepažintas ir nugalabytas meiles, visus nuogąstavimus, kartėlius bei neramumą. Žinai, vis pagalvoju, o gal vis dėl to tai iš tiesų ir esu toji aš – viena, nelabai populiari, sąžininga, paprasta, nelabai, kam įdomi, paviršiumi klaikiai nepastebima, bet ramybėj su savim. Toks jausmas, kad man vėl penkiolika ir jame, o stebukle, man visai nėra ankšta, kaip tada.

Turbūt jau tas amžius, kai galiu pasakyti, jog jau esu per sena apsimetinėti. Kol kas tik bandymai, bet siekis būti doru žmogumi, net ir klystant, atneša nepamatuojamai gerą jausmą. Kaip gera nebebėgti nuo savęs. Ačiū tau už įkvėpimą, ačiū, kad tave sutikau. Visai netyčia. Prie svetimo kranto, per svetimą fiestą.

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).

Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą - trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.

Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.

Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.

Tie savaitgaliai, po kurių noris eiti papildomų atostogų, kai vyksti namo, kai visa doroji tautos dalis keliauja į šventadienio apeigas, kai šoki šoki, plepi, spygauji ir tam galo nėra. Tie savaitgaliai Lietuvoje. Man dabar dar toks rytas, kad net akis nuleist noris truputuką.

Gan nauja, bet visai tikėta išvada gyvenime – man nepatinka jauni vyrai. Jie nieko nesupranta, jie nieko nežino. Man patinka suaugę vyrai. Vyrai, už kurių – tarsi už mūro. Tie, kurie mato, kas yra kas. Amen.

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Na, visų pirma, dar nepasakojau savo paskutiniųjų dienų Berlyne įspūdžių. Buvo visko. Daugybė žmonių, vietų, be proto daug vyno, bemiegių naktų, tūkstantis apsilankymų prie Berlyno sienos ir Branderburgo vartų, galybė gardžiausių turkiškų vakarienių, daug, bet neužtektinai gitaros skambesio, pokalbių iki pirmų saulės spindulių ir nesibaigiančių klejonių.

Daug juokiaus, krykštavau, šokau, mažai miegojau, daug murkiau, truputį įsimylėjau, truputį išsigandau, spėjau sutvarkyti visus reikalus, nors ir truputį pasileidau, labai atsipalaidavau. Pirmą kartą gyvenime aš nebijau.

Dabar antrą savaitę leidžiu mažame kaimelyje, vis prisimenu ir vis pagalvoju, kokia visgi laiminga esu. Ir visada spjaunu tris kartus per petį, bijodama nuvyt tas laimes šalin. Bet niekada nepamirštu išsiviept ligi ausų.

Kiekvienas bebundančios saulės liežuvio kyštelėjimas pro langą apsuką galvą ir mintyse jau rezgu nesibaigiančių kelionių planus, kuriu svajones ir žinau, kad po gan šviesios šiltos žiemos laukia dar šviesesnė ir dar laimingesnė vasara.

Over and over again pora nuostabiausių pavasario muzikų.

Esu tokia rami ir patenkinta, kokia būti niekada net svajoti nedrįsau.

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė - visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius - Tomas Urbelionis

Vaje vaje, visai pamiršau pasidalinti naujausiai muzikiniais atradimais! Kažkokiam vakarėlį, prieš kokį mėnesį ar daugiau beveik netyčia išgirdau visai nieko muzikėlę ir, aišku, pasižymėjau, kad reikės pachekint. Taigi dabar be sustojimo klausau ir kaifuoju nuo nuostabios muzikos. Mano naujausias ir itin džiuginantis muzikinis skanumynas – amerikiečiai The Black Keys. Siūlau pradėti pažintį nuo dainų Never Gonna Give You Up ir Everlasting Light. Dar ne viską jų perklausiau, nes grupė įrašų išleidusi nemažai, bet kaskart krykštauju iš laimės, vis atrasdama kažką gražaus. Nuostabi muzika mano ramybei.

Žinai, kokia palaima būti tuo pirmuoju paklydėliu, kuris mina ką tik nukritusį sniegą? Pas mus pirmą kartą prisnigo ir kaip tik šiąnakt klampojau namų link. Branderburger Tor, Unter der Linde ir visos išpuoštos gatvės taip gražiai atrodo sningant. Pakeleiviai užsimanė pasiskolinti balionėlį nuo vartų, kaipmat prisistatė apsauga su automatais, bet atsisveikino tai su šypsena – mes tik balionėlio norėjom, vartus paliksim.

Šiandien pagaliau pamačiau Modeselektorius. Šiandien padėjau keliems žmonėms. Šiandien susibendravau su keliais. Šiandien pradėjo taisytis sveikata. Šiandien prisnigo. Šiandien aš laiminga.

Jei šukės tikrai laimę neša, tai kažkiek simboliška, jog ką tik papyliau vaistų buteliuką. Gal dabar tikrai tik gerės viskas?

Klausau audiobook Nick Hornby „A Long Way Down“. Kokia gera šyza!

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something.”

‚Isn’t It Enough to See That a Garden Is Beautiful Without Having to Believe That There Are Fairies at the Bottom of It Too?‘

D. Adams

Is it?
http://www.youtube.com/watch?v=EAQWpTIjusY

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

‘Your idea of bliss is to wake up on Monday morning knowing you haven’t a single engagement for the entire week.’

E. Ferber

O kai tų engagement for the entire week yra tiek, kad net galvoj netelpa, pradedi jaustis ir atrodyt maždaug šitaip:

Grįždama nusipirkau dėžę šokoladinių ledų, nes nu jau ja bolše nimagu. Stresas šiek atslūgsta: viskas bus gerai. O jei nebus, tai nusispjausiu ant visko ir tuomet vis tiek man bus gerai. Daros jau taip px, kad net nejauku.
Dienos muzika Mettisco - Bobm Your Hood.

Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.

Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.

Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.

3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.

Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.

Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele) pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.

Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.

Lapkričio 6 Paul Kalkbrenner ir Sven Vath. Gal ir eisiu, nes nu kaip neit.

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.

‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.

Kątik grįžau iš The Eels koncerto. Jei nežinai jų, pažiūrėk čia, gal visgi žinai, tik neprisimeni. Ėjom for fun, nesam didelės fanės, tikėjomės išgirsti keletą žinomų gabalų, bet nuskambėjo tik pora girdėtų. Ir šiaip, šokiravo vokalisto arogancija (publikai pasakė vos keletą sakinių, kurie buvo maždaug „Hey, say thanks for a wonderful guy – me“ ir išvaizda (barzda per visą veidą, akiniai nuo saulės ir dar skara ant galvos). Vaikinas, kuris dirbo koncerte papasakojo, kad vokalistas žiauriai pasikėlęs ir net nepadalina autografų gerbėjams po koncertų. Fuj.

Na o šiaip vakaras buvo puikus. Sutikau puikų vyrą, kurį tikrai lengvai įsižiūrėčiau. Taip taip, rytoj paskutinė mūsų diena čia. Damned Karma.

Labai labai dabar šis gabalas:

http://www.youtube.com/watch?v=_raonMRuT54

Rauna stogą nesveikai tas buvimas vien moteriškoj kompanijoj. O po penktadienio tenka prieiti išvados, kad viskas, aš nebegaliu gerti. 2 alaus + 2 cuba libre ir aš jau negyva. Kas galėjo pamanyt. Patirtis byloja, kad geriausiai socializint sekas gerai įkalus, tai dabar, kai nustosiu gert, galiu, matyt, jau susitaikyt, kad vienatvė garantuota. Važiuosiu į Toskaną, gyvensiu su papūgom, nes kačių nemėgstu ir piešiu per dienas.
Kažkada neseniai čia sapnavau daug braškių. Tai kurgi jūs, meilės mano?
Asmeniniai dienos siurprizai: kažkokiu būdu besivoliodama parkely (kiti tai vadina deginimusi) sugebėjau per porą valandų perskaityti visą Beigbėderio knygą, o vakare ėjau pabėgiot. (?!)
Du nauji kabliai:
http://www.youtube.com/watch?v=-fbJ52ThWwo&playnext_from=TL&videos=YnYSQ0UWdSY
http://www.youtube.com/watch?v=Xau2hDbDSl4