BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Euroviziją, “baisoką” vedėją, grožį ir žodžio galią

Ne kartą esu minėjusi, kad žiauriai mėgstu Euroviziją ir kasmet jos laukiu labiau nei Naujųjų metų. Norėjau, kad laimėtų Gruzija, tačiau žinojau, kad, kaip ir kiekvienais metais, mano favoritai nelaimės, na, nes taip būna. Nieko tokio. Apie laimėtojus, politiką ar teisybę nekalbėsiu. Noriu pakalbėti apie grožį.

Tokie žodžiai iškart po renginio atsidūrė ant Delfi vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės Budrienės sienos. (Vienas žmogus man sakė, kad et, tikriausiai čia pasisakė Monika, o ne Delfi redaktorė, tačiau, čia aš nesutinku. Kai prie tavo vardo Facebook profilyje parašytos pareigos (pats pasirenki jas rašyti), ir šeštadienio vakarą tu lieki Delfi redaktore, kuriai derėtų pagalvoti, kokią žinią ji nori pranešti visiems beveik 6000 savo sekėjų).

Galima prie televizoriaus sau pabumbėti ir nuomonę pasilaikyti sau, tačiau M. Garbačiauskaitė Budrienė pasirinko apie tai parašyti. Apie tai, ką rašo, ji turėjo laiko pagalvoti, pildama žodžius kompiuterio ekrane. Matot, šiais laikais, kai visos Europos šalys yra ranka pasiekiamos, o Facebooke verda tikras gyvenimas, dažnai paleistas žodis nebesugrįžta. (Taip, ir aš pati esu ne kartą juodai juokavusi apie baisius žmones ir panašius niuansus, tačiau humoras ir tiesmukas drėbimas – skirtingi dalykai). Manau, kad didelė tikimybė, jog toks leptelėjimas tikrai galėjo pasiekti pačią Petra Mede, kuriai, esu tikra, nusispjaut ant tokių komentarų, tačiau ar tikrai derėjo taip drėbt?

Man regis, savaime suprantama, kad, didžiausio Lietuvos naujienų tinklo atstovė turėtų būti girdėjusi apie taktą ir mandagumą. Jei norisi, kritikuoti galima ir net reikia, tačiau įmanoma tai padaryti subtiliai ir išmintingai. Visiems užkliuvo žodžiai „baisoka“ ir “tragiška”, man dar labiau užkliuvo pastaba apie atsainų skandinavų požiūrį į prabangą ir moterų grožį.

Atsainų? Man regis, greičiau išmintingą ir jau seniai išsilukštenusį iš visame pasaulyje paplitusių standartų. Žiūrėjau aš į tą Petrą ir jos sukneles ir galvojau, „Oi, kokios nedailios kai kurios suknelės.“ Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad vedėja truputį vyresnė, nei įprasta matyti šiame šou. Tada supratau, kad pričiupau save mąstant pagal standartą. Sukurtą ne savo, sukurtą vaizdinių, kuriuos įprasta regėti ekranuose. Dar kiek vėliau supratau, kad tos ne iki galo dailios suknelės kaip tik gi galėjo būti ironiškas ėjimas, siekiant truputį pašiepti Eurovizijos pompastiką ir blizgučius. Ar toks ir buvo tikslas, aš nežinau, bet taip galėjo būti.

Po kelių valandų, apie savo netaktą susipratusi M. Garbačiauskaitė Budrienė postą redagavo (redaguoti galima kiek panorėjus, tačiau žmonės jau būna spėję pasidaryti print screenus):

„Atrodo, būsiu neįsigilinusi ir nepelnytai aplojusi gerą vedėją, kuri ir pati iš savęs nevengė scenoje pasišaipyti.“

Palaukit, tai vedėja jau nebe baisi? Nuomonė pasikeitė, nes šimtas komentatorių sukritikavo tokį pareiškimą? Ar sakydama, kad vedėja baisoka, M. Garbačiauskaitė Budrienė turėjo omenyje, kad ji bloga? Nors, ko gero, jei jau pavadino ją tragiška, tai į šitą žodį telpa viskas, kas blogiausia.

„Barbės, žinoma, blogai…“, toliau tęsė DELFI redaktorė.

Gerai, o dabar vėl einame prie kito kraštutinumo. Daugybė komentatorių, palaikiusiųjų Petrą, stojo ją ginti lygindami su Lietuvos balsus pranešusia Ugne Galadauskaite. Neva toji tai lėlytė, fuj kaip baisu. (Nieks čia ne baisu, mielieji.) Kiti puolė su žemėmis maišyti M. Garbačiauskaitę Budrienę, neva ne jai su savo išvaizda kalbėti apie kitų moterų grožį. Ir Petra, ir Ugnė, ir Monika - visos jos gražios moterys. Petra renkasi rudus plaukus ir kirpčiukus, Ugnė renkasi šviesius, ir mėgsta saldoką įvaizdį, Monika renkasi griežtą kirpimą ir santūrius kostiumėlius. Žmonės puola Ugnę, nes, ji, neva atrodo, kaip kvaila barbė. Man regis, nuomonę, kad, jei žmogus baisiai dailus, tai jau durnas, o jei negražus, tai matyt protingas, jau seniai reikėtų palaidoti. Visi mes norime atrodyti jauni ir gražūs, kaip sakė J. Statkevičius. Kad grožį kiekvienas supranta savaip, aišku seniai ir priminti to tikriausiai nereikia. Patikėkit manim, gražūs žmonės savęs nebaisina tam, kad atrodytų protingesni. Ir, dievulėliau, kaip gerai, kad mes galime rinktis, kaip atrodyti.

M. Petruškevičius sukritikavo U. Galadauskaitės įvaizdį, gėda, kokia gėda. Jokia gėda. Smulkmena. Jei jums irgi žiauriai gėda, pasakysiu, kodėl. Todėl, kad augote visuomenėje, kurioje išvaizda visada reiškė siaubingai daug. Ir dar dėl to, kad jus kamuoja mažos šalies sindromas ir jūs visiškai be reikalo manote, kad į jums nepatikusį mūsų pranešėjos įvaizdį tiek dėmesio atkreipėte ne tik jūs. Patikėkite, 99/100, jei ne didesnis procentas, pamatė ir pamiršo. Jiems patiko ar ne? Koks skirtumas. Smulkmena. Patiko, gerai. Nepatiko, irgi gerai, gal patiko pernai, o gal patiks kitąmet. Visiems gražus, geras ir visų mylimas nebūsi, visi tai puikiai žinom.

Grįžtant prie „atsainaus“ skandinaviško požiūrio į grožį. Linkiu visiems ilgainiui išsiugdyti tą puikų ir sveiku protu paremtą požiūrį. Ir aš, ir, esu tikra, daugybė merginų ir vaikinų (taip, ne tik merginų) visą gyvenimą jaučiamės ne iki galo gražūs. Kaltas nuolatinis kalimas į galvą, kad taip, kaip yra, nėra pakankamai gerai. Vis pasitaiko situacijų, kuomet galvojame, kad dėl mūsų nesėkmių kalta nepakankamai gera išvaizda. Žinot, liūdniausia tai, kad ne kartą, o tikrai ne kartą žiūrėjau į žmones, kurie gal ne iki galo atitinka grožio idealo standartą ir vėlgi pričiupau save galvojant „O kodėl gi jis nesusitvarko dantų?“, „Blyn, koks negražus apgamas“, ir taip toliau ir panašiai (jei jūs nesat taip pagalvoję, aš jus nuoširdžiai sveikinu). Prieš keletą metų nė nebūčiau susimąsčiusi, kokie neišmintingi, net pikti tokie galvojimai. Visi žmonės turi savo priežastis būti tokie, kokie jie yra, tad ne mums smerkti jų pasirinkimus. (Žinoma, kai kurių dalykų pakeisti nepavyks net ir labai panorėjus.) Aišku, sveika nėra nei kategoriškas smerkimas, nei perdėta tolerancija (kai tam tikri pasirinkimai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir sveikatai, tačiau tai visiškai ignoruojama).

Kai kuriose šalyse, siunčiant savo CV dėl darbo, jame negali būti nurodyta nei lytis, nei amžius, nei prisegta nuotrauka. Toks požiūris mums gal ir neįprastas, bet, visgi, manyčiau, visai sveikas.

Brangieji, nepamirškite, kad grožis dažnai gali būti baisiai laikinas dalykas. Jei jūs savo mylimus mylėsit mažiau, jei jie nebebus tokie gražūs, kaip dabar, gerai pagalvokit, apie savo vertybes, kol dar ne vėlu. Nepamirškit, kad nebe tokie gražūs kažkada galite būti ir jūs. Bet mylimi būti juk norėsite, tiesa?

Linkiu daugiau meilės ir proto, o tada grožio tikrai netrūks.

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

Apie teigiamas katastrofiškos Ten Walls istorijos puses

Pirmą žinią apie Ten Walls klaikų pasisakymą perskaičiau dar aną trečiadienį. Tada nustebau, kad šis įvykis taip ir nesulaukė beveik jokios visuomenės reakcijos, nes tuo metu apie tai savo paskyroje kalbėjo tik LGBT bendruomenė. (O pats Antiherojus, ko gero, savaitgalį jau ir spėjo lengviau atsidusti, kad praslydo.)

Resident Advisor ir Gay Star News dėka per pastarąją parą viskas labai greitai apsivertė.

Ir šiandien aš džiaugiuosi, kad gyvename tokiais laikais, kai tokie siaubingi ėjimai visgi nelieka nepastebėti. Net ir ištrynus postus, įrodymai lieka (printscreen valdo, ką :) ).

(Sako, kad nėra blogos reklamos. Yra, yra.)

Tiesą sakant, ilgai tikėjau, kad tikrai gali paaiškėti, jog tas Ten Walls pasisakymas yra tik kažkoks labai keistas nesusipratimas, įvykęs sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis. (Nes nu tikrai, tai, kad tiek daug pasiekęs žmogus rašo su tokiomis klaidomis, yra neįtikėtina). Nustebau, kai jis savo atsiprašyme visgi pripažino, kad rašė pats. Prieš tai dar su draugais spėliojome, kad, ko gero, toji ilga tyla reiškia, jog šiuo metu visa jo komanda gimdo gudobėlių ekstrakto vertą istoriją, kuri bandys viską ištaisyti. Bet nebandė.

Taiklus vieno iš Resident Advisor komentatorių pasisakymas:

Ir pirmasis atsiprašymas lietuvių kalba, paskelbtas iškart po siaubingojo posto, ir antrasis, jau angliškai, paleistas šiandien, neskamba kaip atsiprašymai. Skaitant žodžius kompiuterio ekrane ne visada lengva įžvelgti nuoširdūs jie, ar ne, bet šįkart jokiu nuoširdumu čia nekvepia. Atsiprašyta iš reikalo. (Kitais žodžiais tariant, „Sorry. (Taip, aš vis dar laikau žmones išgamomis ir viešai tai deklaravau. Nu bet sorry.“)

O tas „I need a break“ (tai kurgi ne, kamgi nereikėtų) ir „have cancelled my upcoming shows“. (ar tik ne tie pasirodymai tave ir cancellino?“) man irgi nuskambėjo baisiai arogantiškai (maždaug „Nu ir prikvaršinot man galvą šiandien“). Panašu, jog jam atrodo, kad jis vis dar kontroliuoja padėtį.

Tikrai pikdtžiugiškai nedžiūgauju dėl kažkieno žlugimo. Perskaityti tai, kas buvo parašyta, buvo netikėta ir apmaudu (kokiame gaubte turi gyventi žmogus, besisukantis tokioje srityje, kad sugebėtų kaip avinas įsikibęs laikytis tokio iki skausmo menko mąstymo?) Visgi, geroji viso to šurmulio pusė yra ta, kad ši istorija labai aiškiai parodo, jog silpnaprotiškos neapykantos deklaravimui normaliame, civilizuotame pasaulyje, kuriame gyvename, ir kuriame norime gyventi, vietos nėra. Ir jau tikrai nebebus. Po to, kaip į viską reagavo festivalių organizatoriai ir visuomenė, šiandien kažkaip tikrai pasijutau jaukiau būdama jos dalimi. Apie tokius dalykus reikia kalbėti tol, kol mūsų šalyje nė vienas žmogus nebebijos būti atmestas ir nejaus priverstinio poreikio slėpti, kas jis yra. Jokiu būdu nelinkiu Ten Walls pikto, kaip linki kai kurie komentatoriai. Linkiu SUSIVOKTI.

Rodyk draugams

Savaitgalio mišrainės spalvos ir atspalviai

Nors ir šventės, šįkart savaitgalis apsiėjo be mišrainėm nukrautų stalų, masinio apsirijimo ir trijų dienų maratono po barus/klubus. Buvo visko, bet saikingai, o ir pailsėt pavyko.

„Burbulio vyninė“ ir degustacija joje yra labai gerai. Gerai ir tai, kad užsidaro 23:00, kol visuomenė dar nespėja įsisiautėti ir oriai apleidžia patalpas.

Į tą vyninę užsukęs R. Paksas ir jo sėbrai yra įdomu. Ypač kai Pakso draugeliai nemandagiai elgiasi su aptarnaujančiu personalu, sako tokius sakinius kaip „Man sidro, nes jis kainuoja nieką.“; „Kaip aš nekenčiu GĖJŲ. Negaliu.“

Fun fact: Ar žinojote, kad 2002m. rinkimuose Irake Sadamo Huseino kampanijos daina buvo „I Will Always Love You“ tik arabiškai? Mes nežinojom.

Ar jau matėte naują “Breaking Bad” kūrėjų serialą “Better Call Saul”? Nematėte? Tai pažiūrėkit.

Savaitgalio išminties perlų top 3:

  1. „Man nereikia išmaniojo, aš ir taip žinau, kada į troleibusą nueit.“
  2. „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“
  3. „Aš longailendą visada dvigubą imu, nes tada jau girdi, ką geri.“

Ta saulė kaip gerai spigina, ką.

Rodyk draugams

2014-ųjų Geriausieji

Be ilgų įžangų – prašom.

Metų iššūkis: Kai dirbi tris darbus ir dar mokais.

Metų inside tūsas: Šiemet daug - Naujakas (visos gyvenimo spalvos), pavasario savaitgaliai pasitinkant saulę, preliudai Palangos Tiškevičiaus rūmų parke, pasibaigę mirkimu į ryto jūrą, Nidos vingrybės, vasaros uždarymas aka Zombie Nation ir gimtadienis.

Metų festivalis: Vis tiek Sūpynės.

Metų erdvė: Kablys.

Metų personažas: Lorde.

Metų DJ: Daugvinas.

Metų katiukas: Pūka-Kaligula-Pūkutysla

Metų vieta valgyti ir apšnekėt visą pasaulį: Gal Blusynė (kai imi penktą užkandį ir nori šešto, tai reiškia, kad su maistu ten labai gerai), Cactus, Cozy.

Metų netikėtas miestas: Tbilisis.

Metų koncertas: Trentemoller.

Metų trauma: Kai turi 7.9, o dėstytoja išveda 7, kad vdrug negautum stipkės.

Metų glušuva: Kai literatūros profesorius nėra girdėjęs apie Chuck Palahniuk „Fight Club“.

Metų tarybų Lietuva aka sustojęs laikas: VU anglų filologijos katedra ir 13◦ C auditorijose.

Metų kančia: Individualios veiklos dokumentacijos tvarkymas, viešasis transportas.

Metų Why?: Gluck‘o uždarymas.

Metų staigmena: Ryža galva. („Čia tau taip netyčia gavos, jo?“)

Metų antitipažas: Visi žmonės, kurie apie tai, kad į susitikimą neateis, praneša iki jo likus maximum valandai (nes smarkiai susirgo ir nepajuda, nes yra susitikime, nes išvažiavo į užsienį);

Metų pamoka: Studijos.

Metų copy cat: Alanas Chošnau, panoręs būti Gahanu.

Metų viešas tripas: „Automobilį taranavęs briedis nėrė į upę“.

Metų proto lavinimas: Vis dar protų mūšiai.

Metų orientacija: Šimtu procentu BI.

Metų gėrimas: Borjomi neribotais kiekiais.

Metų seilėtekis: Bobby Cannavale.

Metų akcentas: Pardavėja Panevėžio „Gausoje“ Marijonų g. „Bili tik tau gerai“.

Metų serialas: Shameless, Breaking Bad, Boardwalk Empire.

Metų filmas: The Wolf of Wall Street, Gone Girl, Searching for Sugar Man, The Prisoners.

Metų įžūlumas: Kai atjungia šaltą, o po to ir šiaip visą vandenį.

Metų sprendimas: Nusimest naštą nuo pečių ir neleist, kad tau knistų protą.

Metų replika: „Iš kur TU žinai Die Artwood? Tokia rimta atrodai.“

Metų išsišokėliai: Kai Anykščių miesto šventėj valgai kilimą iš serbentų ir skambini varpais.

Metų ėjimas prieš gamtą: Balandėliai su žuvim.

Metų baliauninkas: Vidmantas.

Metų redakcija: Kai firmos “UPS” pavadinimą pataiso į “Oi”.

Metų paklydimai: Kai taksistams reikia papasakoti, kaip važiuoti iki vietos. Kažkaip šiemet vos ne kas antrą kartą įsėdus.

Metų respiratorius: Tas Vilniaus rudeninis smogas.

Metų kokteilis: Beergarita.

Metų beibifeisas: Kai perkant izotoninį gėrimą prašo dokumento.

Metų muzika: Pulp, The Libertines, Pixies, Babyshambles, The Kills, London Grammar, Block Party, Future Islands, Chinawoman, Pet Shop Boys,

Metų gabalai parymot: Whitney Houston – My Love is Your Love, Todd Terje – Johnny and Mary, Saint Etienne – Only Love Can Break Your Heart, Sohn – Tremors.

Metų gabalai pariaumot: Zombie Nation - Kernkraft 400, Girių dvasios – Gaubia, Antoine Rouge – Tapioca Island, Headman – It Rough, Tiga – Bugatti, New Music – Warp ir vis dar Supermayer – Two of Us.

Metų maistas: Ananasas.

Metų vertimas: Retard – dvokla.

Metų rojus: Namai.

Metų kvapas: Narciso Rodriguez.

Metų padavėjų perliukai: „Be šansų“, „Chebra, tikrai nedalysiu sąskaitos į šešiolika dalių“, „Nėra ir nebus“.

Metų savigyna: Erkę uždusint lašiniais.

Metų įkvėpimas: Dėstytojų kartojimas „Pagalvokit, ar tikrai atėjot ten, kur reikia“.

Metų žodis – vemalas: Nėštukės ir ryškutės.

Metų wtf: Kai „Šnekutyje“ šeštadienį, 22:00 groja „Kaukės“ soundtracką.

Metų alfa vyras: Kai sporto klube dirbi pavyzdžiu.

Metų neregėta Lietuva: Santariškių klinikos.

Metų Citatos: Apie spirales: „O žiauriai populiaru įkišti į gimdą magnetą?“; „Instagram is tweeter for people who can‘t read“; apie vyriškumą: „Tik bobos važiuoja siūt žaizdų“; apie veiklumą: „Feste nieko nėr blogiau už workshop‘us“; apie tradicijas: „Jei jau lėktuve plojat, tai ko taksi neplojat, kai daveža iki tikslo?“

Metų spėjimas: „-Spėk, koks mano mėgstamiausias filmas

- „Ponas Bynas on Holiday“?“.

Metų kąašžinau: Kai žmogui 30+, bet vis tiek prisistatinėja nick‘u.

Metų lyricsai: „Širdys susilieja, lūpos suartėja, kaip tave mylėti, mano prakartėle?“; „Šviečia šuniukas į duris“.

Metų fotošopas: Kai butų skelbimuose 12m2 caro maro laikų bendrabučio tipo butas Krasnūchoj tampa erdviais apartamentais netoli centro.

Metų miksas: Rotveilerio ir pudelio vaikutis.

Metų įžvalga: 1) Salis iš „Daktarės Kvin“ – didžiausias visų laikų nachaliavščikas. Atvaro, pavalgo, pap*sa ir vėl atgal į laukus.

2) Lietuvio hoarding`as prasideda, kai įstačius naujas duris, pasilieki ir senas.

Metų būsena: Atrodyt taip, tarsi tave tuoj išbers.

Metų interneto žmogus: Oleg Surajev.

Metų geogafinis objektas: Juodoji Akmenė.

Metų labiausiai nuvalkiota frazė: „Amerika – mano svajonių šalis“.

Metų neatsakytas klausimas: Kaip japoniškai „pukavykas“?

Metų rimtos citatos: „An obstacle is an inspiration“, „Home is acceptance“.

Metų ekologai: Tie, kur dalija lankstinukus apie tai, kaip blogai kirst medžius.

Metų Vojažas: Vilnius – Varšuva – Tbilisis – Bakuriani.

Metų moterys: Visos geriausios draugės, iš kurių net 4 už jūrų už kalnų.

Metų vyras, meilė, sveikas protas: tai aišku p. A. B.

Metų bosas: p. A. I.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Mandagumo, dėkingumo ir Taikos.

Baisiai seniai turėjau tiek new year resolutions, kaip šiemet. Tegu pildosi.

Rodyk draugams

Apie (ne)mokamus dalykus

Visi labai gerai žinome, kad gyvenime nėra nieko nemokamo. Nemokama dešra supermarketo prezentacijoje reiškia, kad tą dešrą jūs matyt kažkada vis tiek gal užsinorėsit nusipirkt. Nemokamas feisbukas reiškia, kad jūs be jo nebegalit, o reklama negali be jūsų. Ir taip toliau.

Apie tai, kaip ne viena firma tiesiog spirga iš pasimėgavimo kviesdama savanoriauti ir žadėdama „neįkainojamą patirtį“, „karjeros galimybes“, „progą pamatyti renginį“ (o iš tikro dažniausiai tiesiog ieško nemokamos darbo jėgos) šiandien nekalbėsiu.

Pakalbėkim apie nemokamus arba labai pigius renginius, koncertus, vakarėlius ir paslaugas. Nemokami vakarėliai yra gerai, kai klubas pradeda veiklą ir siekia prisivilioti klientų ratą, o pinigus gauna iš sumų, išleistų bare. Miesto šventės ir nemokami renginiai irgi nėra blogas dalykas, bet čia jau dovanotam arkliui į dantis tikrai nederėtų žiūrėt, o tam tikra prasme jūs už tą renginį truputį ir mokate mokėdami miestui mokesčius.

O štai blogas dalykas yra pakvietimai į kiek brangiau kainuojančius renginius. Įsivaizduokim, kokia nors firma (tarkim, žiniasklaidos atstovai) remia kokį nors kiek alternatyvesnį renginį (pavyzdžio dabar nesugalvoju, bet, manau, kad be vargo sumąstysit patys). Tarkim, toje firmoje daug tetų ir dėdžių, kurie šiaip mėgsta klausytis Kučinsko, bet jie gauna krūvą pakvietimų ir nusprendžia praplėsti akiratį. Tetos/dėdės nueina į koncertą, iš pradžių bando įsijausti, paskui piktinasi, kad per tamsu, rangosi, sėdi (jei išvis yra, kur sėdėt) susiraukę bumbuliuoja, galiausiai išeina. Jei koncertas didelis, to negatyvo pernelyg nesimato, bet aplink esantys žiūrovai jį jaučia. Jei koncertas mažesnis, tas apsinepatenkinimas matosi. Būna ir taip, kad tetos/dėdės išties praplečia akiratį ir sugeba pasimėgauti ir įvertinti tokią patirtį, bet ne visada.

Būna, kad sumoki visai nemažai už koncertą, o už tavęs murma žmonės, kurie akivaizdžiai ten pateko truputį atsitiktinai. Sėdi ir visą koncertą girdi neribotą pizdelinimą.

Į neseniai įvykusį „Roxette“ koncertą bilietus buvo galima pirkti su akcija, kažkas tokio „Tik 69lt už XXlt vertės koncertą“. Gerai tikriems fanams, kurie gavo progą įsigyti bilietus pigiau. O kiek susirinko šiaip smalsuolių, kurie paskui nesuprato, kur atėjo ir kas darosi tai dainininkei?

(Faktas: Daugiausia po renginių pizdelina tie, kurie į juos pateko nemokamai arba bilietus gavo super uber papigiaj)

Kai kurie mėgsta dūgzti, kad Opiumo renginiai labai brangūs, o festivaliai irgi oėzau, kokie brangūs, kodėl taip brangu, oėzau. Jei jums per brangu, jūs neikit. Jei jūs neisit, matyt, bus ten daugiau tokių, kurie iš tikro nori eiti ir vertina renginį, todėl nesinervina už jį mokėdami. Aš irgi kartais neinu, nes man atrodo per brangu. Bet turbūt tas renginys man tiesiog neįdomus tiek, kad nesinervinčiau už jį mokėdama atitinkamą sumą. Jei jau tikrai įdomu, moki ir vertini.

(Faktas: Gauti nuolaidą į renginį, į kurį ir taip planavai eiti, visgi yra faina)

Dar dažnai žmonės dūzgia, kad kai kurie kirpėjai, visažistai, vertėjai ir visi kiti paslaugų tiekėjai ima per daug. Nes „nu kas ten yra imti ir padažyt/nukirpt/išverst, etc.“ Gerai ir brangiai paslaugas atliekantys žmonės mokosi, tobulinasi, perka gerą įrangą, moka už malonią aplinką ir panašius dalykus, todėl jų paslaugos ir nebus niekada pigios. Vertinkite tai.

Jei jums per brangu, eikit pas Reginą (su visa pagarba Reginai) iš „Vizijos“ su 16m. patirtimi, mokėkit 14lt už kirpimą ir būkit patenkinti ir sutaupę. Apie pigius ir greitus vertimus geriau nepradėsiu.

Tiesa, kartais nemokamai galima džiuginti to nusipelniusius žmones, kurie jūsų pastangas tikrai įvertins ir vienaip ar kitaip vis tiek atsidėkos, arba jau (ne)tiesiogiai yra tai padarę. Išmokite būti dėkingi, šiuolaikinėje visuomenėje tai yra vis rečiau sutinkama savybė.

Gražaus savaitgalio.

Rodyk draugams

Tegyvuoja atostogos

Kai manęs paklausė, ką toliau darysi su gyvenimu išėjusi iš darbo, atsakiau – važiuosiu į sodą pabūt. (Nieks nieko nesupranta, kaip čia taip galima taip atsakyt į tokius rimtus klausimus, ou jė.) Viskas labai paprasta – gal galiu bent kartą imti ir akimirką NEGALVOTI planų dešimčiai metų į priekį? Imkim ir gyvenkim, o viskas susidėlios savaime. Svarbiausia, kad iš akies išsitraukiau seniai mane kankinusį krislą ir bandau visais įmanomais būdais laimę saujom semt.

Taigi išvados po savaitgalio – Sodas yra Laimė, Laimė yra Sodas, Sode būti yra faina labai ir būtų galima būti tol, kol begulint ant pievos pradeda iš odos porų kaltis žolės daigeliai.

Žaisti žaidimą „Aš niekada niekada“ taip pat yra jėga. Vieni stipriausių vakaro kozirių:

„Aš niekada neapsivėmiau prieš karuselę“; „Aš niekada nekakojau po medžiu“. O dar sako, kad šitam žaidime viskas tik apie seksą, no way.

Apie krūtumą: „Beyonce ir Rihana tai čia būtų tas pats, kas Butkutė ir Irma iš „Dinamikos“.

Apie rusų kalbą: „O tai rusiškai „undinėlė“ ne „vodačka“????“.

Apie paveldą: „Žemaičių blynai yra, ko gero, geriausia, ką žemaičiai paliko po savęs.“

MANO vasara ir atostogos prasidėjo, tegyvuoja atostogos, tegyvuoja laimės būsena, kurios nesiruošiu aš iš savęs išleist.

Rodyk draugams

Princesė nuobodžiauja

Man atrodo, viskas, galiu sakyti, kad Kanados mano organizmas nepriima, nors tu ką. Regis, viskas tvarkoj – darbo (tiksliau visų dviejų) netrūksta, namai jaukūs, žmonės malonūs, dėmesio su kaupu, bet… Man nuobodu. Net rūžavi plaukai nedžiugina tiek, kiek galėtų. Pasibūsiu dar keletą mėnesių, normaliai pasišopinsiu, gal dar kiek pakeliausiu ir varysiu namučio. Ir tada lets davai pajechali… Iki kitų kelionių.
wwwrrt

Rodyk draugams

Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema

“If you stay here though, and this becomes your present then pretty soon you’ll start imagining another time was really your… You know, was really the golden time. Yeah, that’s what the present is. It’s a little unsatisfying because life’s a little unsatisfying.‘‘ – nagi niekada žmogus nesugeba visiškai džiūgauti savo dabartimi. Reikia, kad ji kiek pasentų. („Memory is a poet, not a historian.“)
“I was in the lounge, I heard you drowning, I finished my tea and scones and came immediately!“
Šiandien aš myliu W.Aleną, A. Leviną, labai šokoladinius ledus ant pagaliuko, anglų kalbą, šiandien aš bandžiau kalbėti prancūziškai.

Rimsta rimsta, atrodė, nenurimsianti audra, nežinanti savosios krypties. Nebesvarbu, kaip ten bus. Bus gerai.
Pasiųs man dar kas nors kokį lietuviškai taurų grūzą, apspjausiu.

Rodyk draugams

Apie tai, kaip man ilgu

Iškart perspėju, kas aš šiuo metu jautri ir taip, viskas, ką pasakysiu, gali būti, bet, tikiuosi, nebus panaudota prieš mane.

Išvažiavau į Kanadą gal ne laimės ieškot, o intensyviai gilint kalbos žinias bei be jokių išlygų pastatyt save į Nepatogią Padėtį (taip, turbūt seniai jau visiems ne paslaptis, kad aš lengvai išprotėjus), kurioje augčiau, semčiausi išminties, laužyčiau savo dangų remiančius ragus, pažinčiau daugybę naujų žmonių ir kasdien turėčiau priversti save sužinoti kažką naujo, ką labai sėkmingai kas dieną ir darau su kaupu.

BET. Ėjo parėjo nežmoniškas ilgesys. Pažiūriu į sniego kalnus už lango ir suima gal net kiek kvailokas jaudulys, kad šiemet per Kalėdas turbūt nebus pasiutusių parčių grojant „Tą naktį ta naktį tą naktį, kai sniegas už lango žibės…“. Nebus jau ir tradicija tapusio išprotėjusio mano gimtadienio šventimo namučiuos, mirkant plaukus į niekada nesibaigiantį šampaną su braškėm. (Taip, žinau, žinau, kad vis tiek nuotykių bus ir bus įvairiai, bet sentimentai šiuo metu liejas per kraštus.)

Tokių lomkių man nebuvo nei Vienoj, nei Berlyne – aš pati (!!!) gaminuos sau bulvių košę, aš noriu žemaičių blynų, noriu baltos mišrainės, oezau, kaip noriu suvalkietiškų iš Bernelių (ir šiaip į Bernelius su mieląją vienas kito palaikymo komanda ant sekmadieninės išpažinties ir išrišimo ).

Noriu tucherio ir krušovico Gringo, noriu skaniausių baltų rusų Soulbox‘e, noriu pamatyti, kaip atrodo Opiumo antras aukštas bei Tripo rūsys ir užpjaut taip, kad paskui galėtumėm dainuot, bet tai kaip tau mano naktys.

Viskas ir čia man labai gerai, bet, kaip ten bebūtų, mielieji, labai jūsų visų pasiilgau, myliu nesveikai, aš kažkada grįšiu ir mes lėksim per Vilnių palaidais plaukais.

:*******

Aj, tiesa, padarykit ką nors, kad Būsi Trečias neuždarytų.

Rodyk draugams

Apie Pavydą

Kartą teko būti vienam seminare, kuriame mums, anglistams, pasakė, kad gyvenime egzistuoja du skatinamieji faktoriai, kuriuos galima pavadinti double PPain and Pleasure. Kažkaip mąsčiau ir sumąsčiau, kad prie šių dviejų būtų galima prilipdyti dar vieną, tik jau lietuvišką P, nes angliškasis variantas sugriautų šį gražų žaismą žodžiais. Trečioji P, manding, turėtų čia atstovauti Pavydą. Hell of a feeling it is, right?

Žaliaakis monstras įsliūkina mums po oda, patogiai įsitaiso ir tūno ten, nenorėdamas niekur trauktis. Bet, kalbant apie motyvatorius (velniava, man atrodo, tokio žodžio lietuvių k.nėra), turiu omeny tą teisingą, šviesų pavydą. Aš dažnai pavydžių. Žmonėms, kurie nebijo mesti sau iššūkius. Tiems, kurie verčias per galvą, atsisako patogumo ir išdrįsta keist pasaulį. Pavydžiu talentingiems, kurie sugeba tiek daug dirbti, kad vėliau savo gebėjimais, išgrynintais įdirbiu, stebina ir žavi žmones. Pavydžiu mylintiems, turtingiems, keliaujantiems, atsidavusiems, tolerantiškiems, atviriems, kūrybingiems, stilingiems, iki galo sąžiningiems. Sąrašas gali būti tęsiamas dar ilgai. Bet žinai, tas mano pavydas toks teigiamas. Atrodo, kad jis eina man iš paskos ir spiria į sėdynę, versdamas neatsilikti ir siekti to, ką regiu kituose.

Gaila, bet kažkaip dažnai tenka susidurt ir su tuo, juoduoju. Gyvi pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kartais gal ir nenorom, įsileidžia jį į savo pasaulius, o vėliau įgunda jo aštriais peiliais pjaustinėti tuos, kurie juos supa. Tie peiliai aštrūs ir, būna, kerta per jautriausias vietas net ir stipriesiems mohikanams.

Išvadų nebus, tik… Davai, daugiau pozityvo, optimizmo ir meilės, mažiau sarkastiškų, visažiniškų replikų, kai sėdi už borto ir spjaudai ant skriejančiųjų per bangas.

Rodyk draugams

Nemiga in Vilnius

O, pasirodo, dirbti nuo 7 kur kas lengviau nei nuo 8. Vis aplanko įžūlus troškimas, kad žmogui galėtų miego ir nereikėti – daugiau suspėtų.

Matai, pavargstu naktimis, nes tie sapnai, tų sapnų begalybė, persipynimas ir susiraizgymas galvoje išsekina. Jei pasąmonę būtų galima pavaizduoti vizualiai, savąją matau kaip namą su penkiais šimtais kambarių, sujungtų vienas su kitu, kuriuose slepiasi visi iki vieno – pažinoti, esami ir dar ne. Kai sapnuoji tiek vėliau realybe tampančių siužetų, būna, nusigąsti.

Tiesiog.

Rodyk draugams

Grynas

Pats tikriausias esi, kai keitiesi.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

„<…> they‘re right in thinking that it‘s a crime where I come from: it‘s against the law because we‘re all cynics and romantics, sometimes simultaneously, and marriage, with cliches and its steady low-watt glow, is unwelcome to us as garlic to a vampire.“ (N. Hornby)

Vilnius, +6°C.

Darbas, tyla, vanduo, lietus, tvarka, tik teisingi ėjimai - didžiosios meilės. Erdvė, kurioj aš esu .

Kokia kukli ta tikroji euforija.

Rodyk draugams

Mergaitė - chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Rodyk draugams

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Rodyk draugams

Odė manajam rojui

Tai prasidėjo dar sausio pabaigoje. Kažkas atrakino pagrindinį Vilniaus vandentiekį ir į jį negrabia ranka papylė didelį maišą kokainofėjųdulkiųarkažko. Iš pradžių jo keistą veikimą pajuto buvę arčiausiai. Vėliau tai tapo nevaldoma. Susisiekiančių indų principu žinia (ir galia) apskriejo visą miestą ir visi, visi be išimties, pametė galvas.

<…> Kada susirinks?

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai Vilniuje, Paryžius Vilniuje, Vilnius – mažas Berlynas, o mes jame – dideli. Kai atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink tave, tai – pirmas žingsnis į narcicizmą ar tiesiog… tiesa? Sapnai vs. realybė - 1:0 nerealybės naudai. (“Galvoje – penkios lentynos. Vienoje – žmonės, kitoje sagos, trečiojoje – kad šiandien tavo gimtadienis.” Paskiausiųjų turinys neištirtas.)

Kodėl tavo tapkė torte?”

Kai aš tūsinu, tai arba labai su visais, arba labai vienas. Bet taip labai vienas.”

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai, importiniai kvepalai, visą naktį puošiesi į balių, o kai reikia išeit iš namų – pabundi. Ir supranti, kad, jei jau, atrodo, kad matėm visko ir praeityje buvo stipru, tai, o dievai, kas toliau? Ir nieks neabejoja, kad bus tik stipriau ir stipriau.

Gyvenam dailiai, įsijungiam nerealybės pasaulį ir pamatom žmones su barankom. Įspėjimas – į gatvę neiti kol nesibaigs ši masinė isterija. Verbų sekmadienis – dar nieko, gali kažką pašventinti, na bet kam tos barankos?

Išvadų daug, bet viena – ypač tikra. Jei gali nedainuoti – prašau, nedainuok.

Žmonės sako, kad mes vakar matėmės Islandijos kultūros centre. Jau daugiau nei parą nebuvau iškišusi nosies iš namų. Lost identity?

<…>

Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Jau dabar svaigsta galva, kaip gerai.

Rodyk draugams

Fake geriečiai

Yra viena tokia žmonių grupė, kurią aprašyti ruošiausi jau seniai, tačiau vis neprisiruošiau. Taigi, šiandien atėjo Fake Geriečių valanda.

Net neabejoju, kad kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko vienas kitas fake gerietis. Jei pažįstate labai daug žmonių, didelė tikimybė, kad tokių veikėjų jūsų kelyje pasitaiko gan nemažai. Kadangi esate pakankamai protingi žmonės ir su bet kuo arklių vogti neinate, draugų tarpe fake geriečių būti neturėtų. Bet, vis dėlto, vienas kitas eksponatas nukrenta iš dangaus vakarėliuose, kuriuose susirenka jūsų draugų draugai iš visų pakampių. Nepaprastai daug fake geriečių bazuojasi jūsų mokymosi įstaigoje ar darbovietėje.

Paprastai šio tipo atstovus sunku identifikuoti, nes jie yra tobulai atidirbę savo rolę. Visų pirma jie prie jūsų prisigretina apsimesdami eiliniais piliečiais – turinčiais tam tikrų pliusų ir tam tikrų minusų, bei visa esybę bando jums įrodyti – aš – saviakas. Nukrypstant nuo fake geriečių santykio į jus aptarimo, derėtų apibūdinti ir dar keletą jiems būdingų savybių. Fake geriečiai nerūko. Jie nevartoja alkoholio. Jie gyvenime nėra matę narkotikų. Jie eina miegoti iki vidurnakčio, o keliasi septintą ryto, lenda į sportinius kostiumus ir eina bėgioti. Jei nebūna labai šalta, tai dar ir į kokią upę įšoka. Fake geriečiai sveikai maitinasi. Jie rūšiuoja atliekas, jie važinėja dviračiais, jie aukoja labdarai, eina į teatrus ir muziejus, savaitgaliais kur nors savanoriauja, jie yra tokie geri, kad jiems einant gatve pradeda čiulbėti paukščiai ir skleistis jazminai.

Viskas, regis puiku. “Geriečiai tai geriečiai, bet kodėl fake?”, - paklausi tu. Taigi, visa esmė yra tame, kad tu apie jų žygdarbius ir jų krištolo skaidrumo gerumą sužinai ne iš ko kito, o iš jų pačių. Tiesa tokia, kad visus savo tobulai dorą gyvenimą įrodančius ėjimus jie atlieka labai retai. Labai didelė dalis fake geriečių vis dėlto daro visas anksčiau įvardytas nuodėmes, tačiau kiekvieną jų išanalizuoja iki smulkmenų, aprauda, apžegnoja ir pasižada ateityje būti geri. Atėjus naujam savaitgaliui jie vėl paslysta ir įkrenta į užburtą ratą.

Didžiausia jų yda ta, jog būdami šalia jūsų, jie labai mėgsta įsijausti į gyvo įrodymo apie jūsų nuodėmingą esybę, rolę. Jums valgant keptas bulvytes, jie būtinai užsisakys garuose virtų daržovių ir negazuoto vandens su citrina. (Didelė tikimybė, kad jums nesant šalia, jie ramiausiai žingsniuos į Maką.) Jums geriant baltą rusą jie gurkšnos šviežiai spaustas apelsinų sultis arba maaaximum sausą baltą vyną skiestą vandeniu ir supratingai vartys akis žiūrėdami į jūsų savižudišką pasirinkimą. (Kai netyčia sutiksite juos nešantis tekilos nolseptynis, praneš, kad : 1) “aš paprastai negeriu stipriųjų, bet draugai paprašė”; arba 2) “šiandien šventė, tad leidžiu sau pasilepinti”.

Apie visuomenei naudingus darbus fake geriečiai kalba daug. Jei paklausite jų, kada paskutinį kartą jie atliko tuos darbus, išgirsite, kad pastaruoju metu tam neturi laiko, tačiau jau greitai žada padaryti kažką labai gražaus.

Fake geriečiai yra tobuli proto knisėjai. Jie puikiai išmano visas egzistuojančias psichologines teorijas. Jie jus puikiai supranta visais gyvenimo klausimais, tačiau, visgi, nemano, kad turėtumėte toliau eiti tuo keliu, kurį pasirinkote. Dažniausiai jūsų asmenybės analize fake geriečiai užsiima visai to neprašyti. Na tiesiog iš to kiekvienoje jų asmenybės ląstelėje pulsuojančio altruizmo.

Fake geriečiai labai gerai mokosi ir tobulai atlieka savo darbą. Jie niekada neklysta. Jie yra labai geri. Tokie geri, kad bus pirmieji, kurie praneš atsakingiems asmenims apie jūsų nuodėmes bei paklydimus. Jie niekada neduos nusirašyti per egzaminą. Jie būtinai visam pasauliui praneš, jei ką ne taip darysite, nes jie rūpinasi jūsų ateitimi. Ir net tada, net tada, kai jie galutinai išves jus iš proto, jūs neturėsite teisės pykti. Nes viskas daroma tik jūsų labui.

Rodyk draugams

Pro rožinius akinius

…Good life good life. Nieko nėra neįmanomo, nieko, sakau tau. Rodos, kasdien vis labiau veriasi akys ir vis geriau ir geriau suprantu ir save ir kitus ir auga mano tikėjimas, kad viskas bus gerai, o visos parkės ir nerimąstavimai pamažu tirpsta kaip tie murzini sniegai už lango. Vaikiškai naivus pasirodys šis mano pastebėjimas, bet negaliu atsidžiaugti visa ko, kas mus supa paprastumu ir tuo pačiu ypatingumu bei gebėjimu nuolat keistis. Turbūt visi šie praregėjimai susiję su tuo, kad dar daugiau laiko praleidžiu viena, vis daugiau ir daugiau skaitau bei rašau ir beprotiškai daug išmokstu kiekvieną dieną, kiekiename žingsnyje. Ir dar ir dar kartą įsitikinu, kad teisingas nusiteikimas yra pats stipriausias ir sunkiai nukaunamas ginklas mano kelyje. Ir dievaž, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Net nedrįsčiau svajoti apie tokias likimo (?) dovanas, apie tokius stiprias ir šviesias bendravimo akimirkas, kurias išgyvenu. Visi pikti paaugliški ego kažkur seniai užsikasė, pavirsdami į neįkainojamą meilę, kuri skyla į dvi dalis – sau ir kitiems. Jei drįsti prieštarauti, turbūt, dar neatėjo tavo laikas. Užsidėk, užsidėk rožinius akinius. Verta.

Rodyk draugams

Apie Seksą

Sex sex sex.

Kai buvom vaikai, buvo labai įdomu, kas yra tas seksas (atsimenu antroj klasėj girdėtą sakinį “seksas taigi tas pats, kas meilė, tik negražu garsiai sakyt šitą žodį”). Vėliau tas seksas pamažu pradėjo artėti link mūsų, darydamasis vis įdomesnis. Dar kiek vėliau visų tikslas buvo nusimesti nekaltybės pančius ir su fanfarom įsiveržti į sekso pasaulį. Tik klausimas, ar kas susimąstė, kad jame nuolat cirkuliuoti reikia, kartais ir visai nemažai pastangų.

Buvo laikas, kai apie seksą kalbėjo visi, laikas, kai buvo akivaizdu, kad jis tvyro ore ir visas pasaulis duodasi tolka tak.

Kai žiūri Californication ir bendrauji su tam tikrais žmonėm (vis užsimenančiais apie vitaminą S (arba O, kaip labiau patinka)), apsidairai Opiume penktą ryto ir matai masinį morčių, atrodo, kad sex is on ir net neverta tuo abejoti.

Kai sužinai, kad nemaža dalis šalia gyvenančių jaunų, ir fiziškai ir visaip kaip patrauklių žmonių gyvena celibatą, kuriuo per daug nesižavi, bet visgi priima kaip natūralų dalyką, pradedi manyti, kad sekso nėra.

Man šiuo metu opus štai koks klausimas – are people still having sex? Or is it being replaced by other kinds of pleasure? O gal tų kitoniškų malonų dabar kur kas daugiau, jie žymiai šaunesni ir lengviau prieinami bei sukelia mažiau nepageidaujamų šalutinių efektų, kad dėl sekso jau nebeverta stengtis? Ar žmonės verčiau gyvens ramų ir orų gyvenimą be sekso ir bandys jį kompensuoti kitais svaigalais, nei įdės šiek tiek pastangų, kad šis atsirastų jų gyvenime? Kaip ten yra?

Rodyk draugams

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) - žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

Rodyk draugams