BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sveiki atvykę į Kanadą

Na ką, turbūt laikas pasipasakoti apie pirmuosius savo kelionės įspūdžius. Viskas prasidėjo dar penktadienį anksti ryte, kai užbaiginėjau paskutiniuosius reikalus Lietuvoje ir su šeima keliavau į oro uostą. Baisiausia, kad ano savaitgalio linksmybių atneštas peršalimas manęs nė nemanė palikti, tad į vieną krūvą susidėjus temperatūrai, klaikiam kosuliui ir jauduliui buvau gan nekokybiškas keliautojo vienetas.

However, Vilnius – Varšuva, viskas normaliai, 55min, minkštos sėdynės, sūrūs sausainiukai. Štai skrydyje Varšuva – Torontas ir prasidėjo visos linksmybės. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet, panašu, kad būtent į tą lėktuvą lenkai susodino baisiausius šalies žmones ir išsiuntė juos kuo toliau. Milijonas klykaujančių vaikų, šalia sėdėjęs rusas žurnalistas, įnirtingai stengęsis su manimi bendrauti, nesuvokiamo skonio maistas, apie kurį pagalvojus skrandis iki šiol nusigąsta, bei nusileidimas pusantros valandos vėliau nei buvo žadėta. Kelionėje mane gelbėjo media sistema, kur, laimei, buvo fainas filmas su Duchovniu.

Taigi, nusileidus iš pradžių teko praeiti vieną bendrą muitinę, kur manęs paklausė, kiek turiu pinigų, kur gyvensiu ir ką planuoju veikti. Atsakymai įtiko, tad buvau nusiųsta į imigracijos skyrių. (Laikrodis rodė 22.00, kitas lėktuvas - 22.55. Hm…) Pralaukus eilėje valandėlę (milžiniška rusų šeima stumdėsi ir garsiai reikalavo pirmenybės, nes „samaliot posle piat minuty“) mane pagaliau priėmė, davė visus reikiamus dokumentus ir palinkėjo sėkmės. Tuo metu jau buvo be penkių vienuolika, kas reiškė, kad į savo lėktuvą jau nebespėsiu. Nubėgau pas oro uosto darbuotojas, kurios pranešė, kad artimiausias lėktuvas tik septintą ryto ir naktį man teks praleisti viešbutyje. Ne pati linksmiausia naujiena kelionėje praleidus jau dvidešimt valandų su aukšta temperatūra. Dar vienas nemalonus siurprizas buvo tai, kad į viešbutį turėjau tįstis ir lagaminus, kurie sumoje svėrė nei daug nei mažai – virš 40kg. Kambarį man davė prašmatnų, Sheraton viešbutyje, bet visą tą grožį mielai būčiau iškeitusi kad ir į paprastą čiužinuką, kad tik namie. Miegojau maximum pusvalandį, nes mintys ir išsitaškymas niekaip neleido bluosto sudėti.

Jau ketvirtą ryto išskubėjau atgal į oro uostą, ir, pasirodo, visai ne be reikalo. Savo miss navigacijos gebėjimų dėka užtrukau visai nemažai, kol susitvarkiau visus reikaliukus ir vėl sėdėjau lėktuve. (Beje, oro uoste mačiau besiblaškančius tuos pačius įžūliuosius rusus, cha). Aišku, kad būtų įdomiau, prasidėjo smarkus lietus, todėl skrydis buvo atidėtas dar valandai. Ačiū Dievui dar kartelį už visa gelbėjančią media, nes kelionėje dar labai smagiai susižiūrėjo Noting Hillas. Taigi, po beveik trisdešimties valandų vojažo (su ne daugiau nei dviem valandomis miego) Edmonto oro uoste mane pasitiko draugai ir parsivežė į namus.

Ėjom pusryčiauti į užkandinę, kur iškart turėjau progą išvysti jų gerules porcijas bei pasmaližiauti klevų sirupu. Kol kas įspūdžių ne itin daug – vis dar sirguliuoju, tad daugiausia laiko leidžiu draugų namuose bandydama pasveikti. Jau susitvarkiau visus dokumentus, tad galiu legaliai dirbti bei legaliai sirgti. Gamta labai panaši į lietuvišką, oras – taip pat, tik daugiau saulės. Gražu labai daug žalumos, parkelyje lakstantys zuikiai, nepaprastai gražus vaizdas nuo tilto. Mane stebina, kad kol kas nelabai kas stebina. Turbūt dėl to, kad nemažai domėjausi ir miestą apžiūrinėjau jotūbėj ir visaip kitaip prieš atvažiuodama. Šiaip, būtina paminėti, kokia dėkinga esu draugams, kurių namuose jaučiuosi tikrai svetingai priimta. Ačiū jums, mielieji, labai. Labai tikiuosi, kad ligos jau greitai mane apleis. Artimiausi planai – būsto bei darbo paieškos.

To be continued.

Rodyk draugams

Satta, smėlis, islandiškas alkoholis, voverės ir bėgiojimas per laukus

Pernai Satta man patiko nelabai, tad šiemet važiavau vien dėl to, kad buvau pažadėjusi sau prieš kelionę aplankyt visus esminius festivalius. Bet šįkart buvo taip gerai, nu taip gerai, kad jau net nebežinau. (Kažkuo net šiek tiek priminė festivalių lyderę Spartakiadą).

Kaip visada, įspūdžių milijonas, galva dūzgia kaip avilys, kiek daug yra, ką papasakoti (bet visko nepavyks). Mintys sunkiai koncentruojas, todėl viskas padrikai, bet nuoširdžiai.

Jau pernai Šventoji įstrigo kaip vienas didelis Šūdų Kultas, o šiemet šis įspūdis tik dar labiau pasitvirtino. Mes gyvenom tokiuose nameliuose, kokių net labai pasistengęs, matyt, iš naujo įrengti bei apstatyti nesugebėtum („kai miegojau ant lovos, bandžiau jos neliest“). Titanike duona su sūriu yra mėsos skonio, o Grinbergenas kavinėse kainuoja 10lt.

Labai gerai, kad grojo Empti, nes Empti pasirodymas buvo wow. Kai Giedrė užtraukė „Gera mylėtis“ kai kas jau beveik mylėjosi vietoj. (Atvirai pasakius, daugiau komentarų apie muziką neturiu. Matyt, grojo labai gerai, nes šokom gausiau nei gausiai. Tik sekmadienį popiet, kai visi iš po vakar pavargę sėdi rūškanais veidais gal nereikia leist muzikos, kurios nesugebėčiau apibūdint niekaip kitaip kaip savižudybės dainos. Aj, žmonės šneka, kad grojo ir Virgis Stakėnas.)

Tie įvairiaspalviai dažai - jėga, šildytuvai vėsią naktį - irgi. Šiaip oras mano poreikiams buvo tobulas.

Draugas netyčia pradegino skylę megztuke. Šiek tiek nusiminė, bet nusprendė, kad gal dar nunešus pas siuvėją kažką bus galima padaryti. Kai megztuke toji skylė buvo pradidinta delnu, iš apačios ištraukta maikutė ir užrištas mazgas, šios viltys dužo. Megztinis finale buvo sudegintas, nes buvo skaudu.

Kaži, ar kam pavyktų suskaičiuoti, kiek žmonių, bandydami pasinaudoti greitesniu tūliku įkrito į upę. Laimei, aš ne, nes, jei vaikinams vandens iki krūtinės, tai man būtų iki pakaušio ir būtų tekę sužaist „Paskenduolę“. Užtat dėjau niurką į smėlio krūvą, bent jau nesušlapau, užtat susitrenkus galvą draugeliui išsiunčiau 7 sms su mistiška žinia “Let’s davai šokam”.
Festivalio top komplimentas - “Kaip tu gražiai maudais.”

Komentaras apie pažįstamą: „Tas tai užkniso, visas gatavas kas kartą vis su baisesne merga ateidavo.“

Išgirsta istorija: „Sekmadienį ryte ėjau link jūros ir sutikau dvi voverytes. Viena užšoko man ant bato ir aš ją glosčiau. Paskui kita pribėgo, pačiupo ją ant kupros ir nusinešė.“ Jei nebūtų nuotraukų, tikrai galvotum, kad gerai gliučina. (Šiaip seniai esu mačiusi tiek lapių, kiek teko matyt kelionėje namo. Miško žvėreliai lenda į viešumą - truputį nejauku lapę išvysti šimtas metrų nuo namo, kuriame gyvenu.)

Kažkokiu būdu sugebėjom vakar būti tinkamu laiku prie tv, nes matėm, kaip parėjo auksas. Kadangi labai orientuojamės sporte, nusprendėm, kad sporto šaka bus koks nors bėgiojimas per laukus. Fone skandavom „Bėk, bėk, bėk!“. Atbėgo.

Kelionė atgal taip pat buvo stipri, nes keliavom naktį ir, maždaug antrą privažiavom žvyrkelį. Žvyrkelio būti neturėjo. Tuomet Grinkiškyje praleidome daugiau laiko nei kada būtumėm norėję.

Na, laimei, šiaip ne taip parvykome, smėlis byra iš kišenių, nuotaika labai gera, labai rekomenduoju visiems paragauti islandiško šnapso, nes tikrai žavus skonis.



Šios vasaros nuotykiai – to be continued.

Rodyk draugams

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Rodyk draugams

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač - įvairaus d’n'b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? - Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai - toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

Rodyk draugams

Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys

Taip nuoširdžiai nuoširdžiai… Nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo to fakto, kad žmogaus galimybės yra neribotos ir nieko nėra neįmanomo. Ir nuo to, kad praėjusio šeštadienio debiutas – tai tik šviesi ir it šaltinio vanduo tyra preliudija palyginus su pastarojo absentu. Viskas prasidėjo trečiadienį susitarimu keliauti ramios vakarienės ir peraugo į penkių parų nesibaigiantį tūsą. Tą tūsą, kai manai, jog trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį jau visai išsisėmei, bet netikėtai ima ir nutinka tobulas šeštadienis. Tą tūsą, kai sekmadienio vakarą ant piniginėje rastos baro sąskaitos pasirašoma konfidencialumo sutartis.

Vis dėlto šventvagiška būtų visiškai viską nutylėti, tad negaliu nepasidalinti detalėmis, kurias dar galima viešinti.

Šiek tiek statistikos:

Aplankyta skirtingų vakarėlio erdvių ~17.
Praleista skambučių nenubudus reikiamu laiku (pas vieną kolegą) –
17.
Paragauta skirtingų gėrimų rūšių
~20.
Mėlynės ant rankos skersmuo -
~10cm.
Pamesta galvų – devynios galybės.
Moralinių kančių ir pasižadėjimų
niekada daugiau taip nedaryti apvalus nulis.

Šiek tiek perliukų iš gyvai visame kame dalyvavusių liudininkų lūpų:

Apie gyvūnų teises:
“Per vieną tūsą jis su kate žaidė žaidimą Armonika, tai kažko šeimininkė papyko.”

Apie meilę kaimynams:
O labai dažnai atrodo, jog jie sveria po du šimtus kilų ir bėgioja paskui baldus juos kočiodami.”

Apie pinigus, kurie yra renkami reivams:
“Renkam aukas Tytuvėnų bažnyčiai.”

Reakcija atsibudus ir pamačius tam tikrą kiekį gb filmuoto savęs:
“Va prezidentais tai mes jau nebebūsim.”

Kabinimo frazė nr.1: (visgi nepasiteisino)
Aš pirksiu šitą barą su tavim jame.”

Amžinas klausimas, karts nuo karto baisingai užkamuodavęs visus:
Kelintadienis šiandien?” bei “Kuuuuur aaaaaš?”

Apie žmogaus anatomiją:
Jeigu papai tyli, tai aš čiulpsiu.”

Apie realistišką požiūrį:
Karolinai Hererai virš septym, bet neduotum daugiau trym trijų.”

Apie laimės kūdikius:
“Gerai, kad atsibudai ten, o ne visai neatsibudai.”

Priekaištas dėl blogo servizo elitiniame restorane “Gusto Blyninė”:
Kas čia jiems ble, Marijampolė?”

Apie naminius gyvulėlius:
“Ką jau šešką kambary, tai geriau jau smauglį po lova.”

Radistai DIY:
Sveiki, jūs PC Europa negrąžinote palaidinės, kurią pasiskolinote fotosesijai.”

Apie ašaras:
“Aš labai verkiau, nes žiūrėjom Whitney Houston vestuves.”

Apie Tikrus Draugus:
“Aš jos galvą dėjau į dušą. Na taip, prieš tai du vakarus iš eilės ji dėjo manąją.”

Apie stereotipus:
“Tai koks tu menininkas jei mergas pisi?”

Apie lemtį ir burtus:
“Pas mane yra durna karma, kad man labai plyšta kelnės.”

Ko gero, stipriausias palyginimas:
“Jaučiuosi kaip Amy prieš mirtį.”

Ir pirmadieninis studento sugalvotas sakinys iliustruojant Present Perfect laiką:
“I’ve smoked too much grass.”

(Labai kažko kamuoja įtarimas, ar nebus kas ko cheminio ir labai linksminančio papylęs į Vilniaus geriamąjį vandenį.)

Šiek tiek flashback’ų:


Twisterio žaidimas pačiam dance flooro centre.
Scena, kai ekrane sukasi Skūteris, o fone groja “Aidi aidi aidi vis”.
Pats Ali Baba, bet tik septyni plėšikai.
Šakute išsilaužtos durys.
Turbo idėjau tatuiruotei – Prekinis Vieno Tokio Brand’o ženkliukas (ne, mielieji, ne LV ir ne žvaigždutė.)
Naujas viliojimo būdas – pastatyti braškių sulčių. (Vėlgi, nelabai sėkmingas.)
Naujas gynybos nuo storų baisių mergų manevras – apipilti vandeniu.
Techno Naujos Žemumos – arklius ganantis DJ odinėm kelnėm ir Converse maikute.
Viską reziumuojantis gabalas – Sel – Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys.

Tiesa, gan rimtas pareiškimas. Jei ruošiatės kada gyvenime man knisti protą ir priekaištauti dėl to, ką darau, kaip atrodau, elgiuosi ar šneku, tai pats laikas išsitrint mane iš savo pasaulio, nes, po velniais, labai akivaizdu, kad esate nenusipelnę mane jame turėti.

O dabar viską, ką perskaitei, paimk, padaugink iš šimto ir pasodink ant balto arklio skriet lėkt į pavasarį, kuris bus dar ir dar ir dar geresnis. “Ir vėl viskas bus gerai.” Taip? Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Miau.

Rodyk draugams

Šventadienio mintys

Kaip vanduo teka beprotis laikas, o aš ir vėl atsibundu sekmadienį. Vakar buvom Baltijos Elektronikoje, kurios ne visai įdomiai pasibaigusios dieninės dalies kaltę puikiai išpirko vakaro linksmybės su nuostabiu Ewan Pearson pasirodymu.

Po dviejų mėnesių ramybės (tam tikra prasme) paleidau savo arklius ir sulaužiau abstinencijos įžadus. O pas mane, kaip žinai, jau taip yra – jei mylėt, tai karalių, jei vogt – tai milijoną, jei baliavot – tai baliavot. (“Šokis be saiko – sveikatą pataiso”, nuotrupos iš BE). Atsibusti ir suvokti, kad yra keturios ir ne ryto, o dienos, gal ir nelabai jauku, bet žaizdas išsilaižiau, viskas ore. O pamestus daiktus rado Soulboxas, tai ryt eisiu pirkti šokolado ir žygiuosiu jų susirinkti. :) Vakar sužinojau atsakymą, į klausimą, kuris mane kurį laiką neramino ir tas atsakymas – visiškai mano naudai.

…Good life good life. Taint no sin to take off your skin. And modesty. Pabūsim kuklūs, kai pasensim.

Rodyk draugams

Apie tą vasarą

Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.

Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?

Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.

Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.

Rodyk draugams

Gyvenimas visiškai veža

Gyvenimas rojuje tęsiasi ir įgauna pagreitį – viskas eina tik geryn ir geryn. Visgi, aš nebūčiau aš, jei nebarbenčiau triskart medin ir nespjaudyčiau per kairį petį.

Na o kolkas, flashback‘inam.

Sekmadienį grįžome iš Tundros. Vis dar negaliu patikėti, bet tai buvo pats geriausias festivalis ever. Iki šiandien negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įsūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes juk toliau tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė :) Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.

Iki Tundros spėjau pabuvoti labai neprastuose pasisėdėjimuose Vienuolyno kiemely bei terasose, aplaistyti gautąjį diplomą, apšilti kojas numylėtojoje stovykloje ir pabaigti visus darbus. Vasara goes on, o su ja ir susidėliotas tvarkaraštis, kuriame, laimei, tuščių plyšių veik nerasi.

Toks mažytis pastebėjimas, kodėl, užmetus akį į gmailo funkcijas, užuot regėjusi, kaip turi būti, regiu “Sukurti meilės laišką”. Juk žožio iš m raidės ten nėra. Ir tas regėjimas kartojasi.

Meilės many tiek, kad užtektų mums visiems. Ateik, pasidalinsiu.

2011 07  11

Rodyk draugams

Back to basics

Back to basics: Kino, Siela, Foje, vienuma ir pavasaris. Lekiu su vėju ir iš galvos jis palengva išneša visus narrow-minded nelaimėlius, visas kvailas mergas ir bobas, nepažintas ir nugalabytas meiles, visus nuogąstavimus, kartėlius bei neramumą. Žinai, vis pagalvoju, o gal vis dėl to tai iš tiesų ir esu toji aš – viena, nelabai populiari, sąžininga, paprasta, nelabai, kam įdomi, paviršiumi klaikiai nepastebima, bet ramybėj su savim. Toks jausmas, kad man vėl penkiolika ir jame, o stebukle, man visai nėra ankšta, kaip tada.

Turbūt jau tas amžius, kai galiu pasakyti, jog jau esu per sena apsimetinėti. Kol kas tik bandymai, bet siekis būti doru žmogumi, net ir klystant, atneša nepamatuojamai gerą jausmą. Kaip gera nebebėgti nuo savęs. Ačiū tau už įkvėpimą, ačiū, kad tave sutikau. Visai netyčia. Prie svetimo kranto, per svetimą fiestą.

Rodyk draugams

Profesinės kančios

Vos po trejų ilgų pamokų ėmė ir užpuolė profesinė liga – man žiauriai skauda gerklę. Na taip, gal tai ir visai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, koks nuostabus oras ir kad šnekėti tenka po dvi valandas be perstojo. Kiekvienas žodis – kančia, vaikštau apsivyniojusi kaklą, čiulpiu ledinukus ir net gi gėriau pieno su medum! (na gerai, gėriau juodą arbatą, į kurią įsipyliau lašą pieno ir šaukštelį medaus, bet kaip man, tai jau didis žingsnis). Mielai prašom dalintis patarimais, kaip išsaugoti kalbos dovaną, nes panašu, kad jos dar tikrai prireiks, ir sumažinti kančias. Pas daktarus tikrai neisiu. Žalio kiaušinio ryti irgi nesiruošiu.

Tiesa, o davai taip ir darom? Whahahaha.

Rodyk draugams

Panelė Mokytoja

Tai oficialu. Aš – dėstytoja. Ar kas galėjo patikėti, kad ateis tokia diena, kai tai ištarsiu? Na, gal ir galėjo, bet nemanau, kad taip greitai ir taip staiga. Skandinu depresūchas darbuos, gilu iki kaklo, gal ir gerai.

Tiesa, šįryt parėjo katė (jau beveik pantera) ir nušovė Osamą (na ne katė jį nušovė, bet šiaip, du įvykiai įvyko labai panašiu metu, tai apjungiu). Gal, žinai, ūpo ir daugiau

Rodyk draugams

Mergaitė Iguana

Šiandien kaip niekur nieko atėjau į paskaitas pavėlavusi pusantros valandos, nes buvau tikra, kad taip reikia. Tai suvokiau tik antros paskaitos vidury, tai pasijutau, kaip iš medžio iškritus. Man prasidėjo nesveika sloga, varvu, upeliai liejas. Grįžau, sužinojau, kad ryte taisytam straipsny palikau klaidelių. Tada finale pasimatavau temperatūrą ir dabar vis pasimatuoju kas kelias valandas, nori tikėk, nori ne, vidutinis skaičius – 34.7C. Tai kur tau nevaikščiosi žmogus kaip šešėlis, kai jau organizmas atsisakinėja šitaip, kur tau nesinorės suptis į žieminį paltą, kai visi nuogas kojas demonstruoja. Kambariokai nustatė, kad virstu į iguaną.

Pasakyk tu man, kaip nusiramint. Jau taip pergyvenu dėl visokių mokslų, dėl visko, - paskaičiau baigiamojo egzo klausimus ir apsiašarojau, pažiūrėjau į atsiskaitymų deadline’us ir apsiašarojau darsyk. Kažkas, išgirdęs, kiek aš jaudinuos, (nebepamenu, kas, bet, lyg ir tėtis) pasakė, “O, tai, pasirodo, tu tikrai mergaitė.” Jau geriau kitose srityse tas mergaitiškumas išlįstu, tik ne šitaip.

Noriu, kad būtų karšta, kad viskas būtų sutvarkyta ir nereikėtų dėl nieko nervintis. Ilgai laukus, dar palauk, krč.

Rodyk draugams

Raganaitės užrašai

Moralkės kažkokios, liūdesys, ilgesys (nors net nėra, ko), irzulys ir baisus nerimas dėl visko. Daugybė sąžinės priekaištų už kvailumą, naivumą ir blogas mintis. Nes tik geriems darbams Dievas padeda, o mano mintys visai nedoros. Tuo, kaip galvoju, prieštarauju savo įsitikinimams ir sveiko proto riboms. Išsiderinęs moralinis kompasas. Gyvenu savo iliuzijų pasauly, kur nuo to geriau nėra niekam, o man pačiai - ypač. Ateikit ir išvarykit velnius iš manęs, prašau.

Šaltas dušas:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/meiles-kancios-budingos-tik-neurotikams/

Rodyk draugams

Klykauju

Pasikartosiu, bet…

Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija - esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.

Šiandien man baisingai liūdna. Ir net ne ilgu, nes neturiu, ko ilgėtis, neturiu, apie ką svajoti ir ko norėti. Tūkstančiai veidų, balsų, akių, ir viena maža pikta raganaitė su savo nykiu buvimu.  Kai esi toli, sakai sau, kad esi vienas, nes visi kiti palikti ten, kažkur. Kai esi čia, supranti, kad esi vienas, nes niekam tavęs nereikia ir niekada nereikėjo. Noris vilku staugt, kaip maudžia ten, kažkur giliau.

Rodyk draugams

Kai lieka 10 dienų iki studijų pabaigos

Jau pernai apimdavo toks jausmas, kad studijuojam kokį dešimtmetį. Keitės žmonės, darbai, gyvenamosios vietos, vakarėliai, šalys, miestai, o univeras vis išlikdavo tas pats ir dar nepabaigtas. Nuo šiandien liko lygiai dešimt dienų, kuomet vyks paskaitos. O tada – sesija, egzai ir VISKAS (hopefully). Baisingai džiaugiuos, kad tiek nedaug. Už pirmą valstybinį parėjo 8, atsižvelgiant į tai, kad nuoširdžiai nesimokiau, tai labai gerai. Jei pavyks šiemet baigti, baliavosiu mėnesį. Atsakau. O tada būsiu mergaitė Su Aukštuoju, kurios niekam nereikės. Net padavėja negalėsiu eiti dirbti, nes neturiu patirties. Hooray.

Rodyk draugams

Working Class Hero is Something to be

Verties kuities žmogus, skaitai šimtą kartų instrukcijas, bet tik tūkstantąjį, prieš pat jau išsiunčiant dokumentus susivoki, kad: išsiuntei dokus su lietuviškai kreditais (užsieny jie 1.5k didesni) ir velniai žino, ar konvertuoti turi Lietuva ar Vokietija, galėjai išsiųsti viską anglų kalba ir nemokėti 100lt už vertimą į vokiečių (nors čia dar nesu tikra), davei adresą vietos, kurioje gyveni, nu bet pašto dėžutės tai neturi.

Grįžau ką tik po pedagogikos ir psichologijos egzamino bei dokumentų tvarkymosi. Egzui prirašiau tris a4 puslapius mažom raidelėm. Savaitgalis? Nieko panašaus, ryt 9.30 turiu būt kaip štikas naujam darbe, apie kurį, jei viskas pasiseks, papasakosiu vėliau.

Sveikata – kažkokia tragedija, lenda lauk visokie seni velniai, bandau gydyt ir tuo pačiu burt, kad tik viskas būtų gerai.

Kada bus toji diena, kuomet gulėsiu lovoj ir žiūrėsiu serialus? Whahaha, taip, taip atgulėjau Austrijoj. Dabar laikas varyt pilnu tempu. Hrrrrr.

Rodyk draugams

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Rodyk draugams

Savaitgalis, kurio nepavyko išvengti

Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.

Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.

Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.

Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.

Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.

Rodyk draugams

Katė ir šiaurės ašigalis Vilniuj, apšy

Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.

Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.

Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.

Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.

Va, katė.

Va, Igoris.

Rodyk draugams

A New-born Nerd?

Negaliu patikėti, bet pagaliau sutvarkiau visas užduotis praktikai ir dabar turiu vieną laisvą dieną. Kuria, žinoma, net pasidžiaugti nespėjau, nes kaip mat sužinojau, kad vėl užgriūva milijonas reikalų. Turiu tokį kalendorių, kur žymiuosi, ką turiu nuveikti. Langeliai iki balandžio vidurio veik visi pilni. Trečią dieną iš eilės prie kompo pasidėjau nagų laką, bet vis nespėdavau nusilakuoti, nes iki paryčių užsisėdėdavau prie darbų. Vakar visa ko kulminacija įvyko 04.19 nakties, kai išspausdinau visus mokslams reikalingus lapus, o mano spausdintuvas pavargęs pareiškė, kad baigėsi toneris. Tiesą sakant, visas šis biurokratiškas reikalas yra baisi envinornmentaly unfriendly tuštybė. Spausdinam krūvas lapų, kurių niekas taip nuoširdžiai ir neperskaito… However. Po ilgo laiko vėl vidurkis kopia į aukštumas, net stipkę gausiu. Pirmasis praktikos pažymys – 10. Laikom kumščius, špygas ir visa kita, ką ten begalima laikyti. Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt, taip?

Rodyk draugams