Mahila

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač - įvairaus d’n'b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? - Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai - toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

Taip nuoširdžiai nuoširdžiai… Nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo to fakto, kad žmogaus galimybės yra neribotos ir nieko nėra neįmanomo. Ir nuo to, kad praėjusio šeštadienio debiutas – tai tik šviesi ir it šaltinio vanduo tyra preliudija palyginus su pastarojo absentu. Viskas prasidėjo trečiadienį susitarimu keliauti ramios vakarienės ir peraugo į penkių parų nesibaigiantį tūsą. Tą tūsą, kai manai, jog trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį jau visai išsisėmei, bet netikėtai ima ir nutinka tobulas šeštadienis. Tą tūsą, kai sekmadienio vakarą ant piniginėje rastos baro sąskaitos pasirašoma konfidencialumo sutartis.

Vis dėlto šventvagiška būtų visiškai viską nutylėti, tad negaliu nepasidalinti detalėmis, kurias dar galima viešinti.

Šiek tiek statistikos:

Aplankyta skirtingų vakarėlio erdvių ~17.
Praleista skambučių nenubudus reikiamu laiku (pas vieną kolegą) – 17.
Paragauta skirtingų gėrimų rūšių ~20.
Mėlynės ant rankos skersmuo - ~10cm.
Pamesta galvų – devynios galybės.
Moralinių kančių ir pasižadėjimų niekada daugiau taip nedaryti – apvalus nulis.

Šiek tiek perliukų iš gyvai visame kame dalyvavusių liudininkų lūpų:

Apie gyvūnų teises:
“Per vieną tūsą jis su kate žaidė žaidimą Armonika, tai kažko šeimininkė papyko.”

Apie meilę kaimynams:
“O labai dažnai atrodo, jog jie sveria po du šimtus kilų ir bėgioja paskui baldus juos kočiodami.”

Apie pinigus, kurie yra renkami reivams:
“Renkam aukas Tytuvėnų bažnyčiai.”

Reakcija atsibudus ir pamačius tam tikrą kiekį gb filmuoto savęs:
“Va prezidentais tai mes jau nebebūsim.”

Kabinimo frazė nr.1: (visgi nepasiteisino)
“Aš pirksiu šitą barą su tavim jame.”

Amžinas klausimas, karts nuo karto baisingai užkamuodavęs visus:
“Kelintadienis šiandien?” bei “Kuuuuur aaaaaš?”

Apie žmogaus anatomiją:
“Jeigu papai tyli, tai aš čiulpsiu.”

Apie realistišką požiūrį:
“Karolinai Hererai virš septym, bet neduotum daugiau trym trijų.”

Apie laimės kūdikius:
“Gerai, kad atsibudai ten, o ne visai neatsibudai.”

Priekaištas dėl blogo servizo elitiniame restorane “Gusto Blyninė”:
“Kas čia jiems ble, Marijampolė?”

Apie naminius gyvulėlius:
“Ką jau šešką kambary, tai geriau jau smauglį po lova.”

Radistai DIY:
“Sveiki, jūs PC Europa negrąžinote palaidinės, kurią pasiskolinote fotosesijai.”

Apie ašaras:
“Aš labai verkiau, nes žiūrėjom Whitney Houston vestuves.”

Apie Tikrus Draugus:
“Aš jos galvą dėjau į dušą. Na taip, prieš tai du vakarus iš eilės ji dėjo manąją.”

Apie stereotipus:
“Tai koks tu menininkas jei mergas pisi?”

Apie lemtį ir burtus:
“Pas mane yra durna karma, kad man labai plyšta kelnės.”

Ko gero, stipriausias palyginimas:
“Jaučiuosi kaip Amy prieš mirtį.”

Ir pirmadieninis studento sugalvotas sakinys iliustruojant Present Perfect laiką:
“I’ve smoked too much grass.”

(Labai kažko kamuoja įtarimas, ar nebus kas ko cheminio ir labai linksminančio papylęs į Vilniaus geriamąjį vandenį.)

Šiek tiek flashback’ų:

Twisterio žaidimas pačiam dance flooro centre.
Scena, kai ekrane sukasi Skūteris, o fone groja “Aidi aidi aidi vis”. Pats Ali Baba, bet tik septyni plėšikai.
Šakute išsilaužtos durys.
Turbo idėjau tatuiruotei – Prekinis Vieno Tokio Brand’o ženkliukas (ne, mielieji, ne LV ir ne žvaigždutė.)
Naujas viliojimo būdas – pastatyti braškių sulčių. (Vėlgi, nelabai sėkmingas.)
Naujas gynybos nuo storų baisių mergų manevras – apipilti vandeniu.
Techno Naujos Žemumos – arklius ganantis DJ odinėm kelnėm ir Converse maikute.
Viską reziumuojantis gabalas – Sel – Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys.

Tiesa, gan rimtas pareiškimas. Jei ruošiatės kada gyvenime man knisti protą ir priekaištauti dėl to, ką darau, kaip atrodau, elgiuosi ar šneku, tai pats laikas išsitrint mane iš savo pasaulio, nes, po velniais, labai akivaizdu, kad esate nenusipelnę mane jame turėti.

O dabar viską, ką perskaitei, paimk, padaugink iš šimto ir pasodink ant balto arklio skriet lėkt į pavasarį, kuris bus dar ir dar ir dar geresnis. “Ir vėl viskas bus gerai.” Taip? Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Miau.

Kaip vanduo teka beprotis laikas, o aš ir vėl atsibundu sekmadienį. Vakar buvom Baltijos Elektronikoje, kurios ne visai įdomiai pasibaigusios dieninės dalies kaltę puikiai išpirko vakaro linksmybės su nuostabiu Ewan Pearson pasirodymu.

Po dviejų mėnesių ramybės (tam tikra prasme) paleidau savo arklius ir sulaužiau abstinencijos įžadus. O pas mane, kaip žinai, jau taip yra – jei mylėt, tai karalių, jei vogt – tai milijoną, jei baliavot – tai baliavot. (“Šokis be saiko – sveikatą pataiso”, nuotrupos iš BE). Atsibusti ir suvokti, kad yra keturios ir ne ryto, o dienos, gal ir nelabai jauku, bet žaizdas išsilaižiau, viskas ore. O pamestus daiktus rado Soulboxas, tai ryt eisiu pirkti šokolado ir žygiuosiu jų susirinkti. :) Vakar sužinojau atsakymą, į klausimą, kuris mane kurį laiką neramino ir tas atsakymas – visiškai mano naudai.

…Good life good life. Taint no sin to take off your skin. And modesty. Pabūsim kuklūs, kai pasensim.

Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.

Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?

Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.

Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.

Gyvenimas rojuje tęsiasi ir įgauna pagreitį – viskas eina tik geryn ir geryn. Visgi, aš nebūčiau aš, jei nebarbenčiau triskart medin ir nespjaudyčiau per kairį petį.

Na o kolkas, flashback‘inam.

Sekmadienį grįžome iš Tundros. Vis dar negaliu patikėti, bet tai buvo pats geriausias festivalis ever. Iki šiandien negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įsūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes juk toliau tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė :) Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.

Iki Tundros spėjau pabuvoti labai neprastuose pasisėdėjimuose Vienuolyno kiemely bei terasose, aplaistyti gautąjį diplomą, apšilti kojas numylėtojoje stovykloje ir pabaigti visus darbus. Vasara goes on, o su ja ir susidėliotas tvarkaraštis, kuriame, laimei, tuščių plyšių veik nerasi.

Toks mažytis pastebėjimas, kodėl, užmetus akį į gmailo funkcijas, užuot regėjusi, kaip turi būti, regiu “Sukurti meilės laišką”. Juk žožio iš m raidės ten nėra. Ir tas regėjimas kartojasi.

Meilės many tiek, kad užtektų mums visiems. Ateik, pasidalinsiu.

2011 07  11

Back to basics: Kino, Siela, Foje, vienuma ir pavasaris. Lekiu su vėju ir iš galvos jis palengva išneša visus narrow-minded nelaimėlius, visas kvailas mergas ir bobas, nepažintas ir nugalabytas meiles, visus nuogąstavimus, kartėlius bei neramumą. Žinai, vis pagalvoju, o gal vis dėl to tai iš tiesų ir esu toji aš – viena, nelabai populiari, sąžininga, paprasta, nelabai, kam įdomi, paviršiumi klaikiai nepastebima, bet ramybėj su savim. Toks jausmas, kad man vėl penkiolika ir jame, o stebukle, man visai nėra ankšta, kaip tada.

Turbūt jau tas amžius, kai galiu pasakyti, jog jau esu per sena apsimetinėti. Kol kas tik bandymai, bet siekis būti doru žmogumi, net ir klystant, atneša nepamatuojamai gerą jausmą. Kaip gera nebebėgti nuo savęs. Ačiū tau už įkvėpimą, ačiū, kad tave sutikau. Visai netyčia. Prie svetimo kranto, per svetimą fiestą.

Vos po trejų ilgų pamokų ėmė ir užpuolė profesinė liga – man žiauriai skauda gerklę. Na taip, gal tai ir visai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, koks nuostabus oras ir kad šnekėti tenka po dvi valandas be perstojo. Kiekvienas žodis – kančia, vaikštau apsivyniojusi kaklą, čiulpiu ledinukus ir net gi gėriau pieno su medum! (na gerai, gėriau juodą arbatą, į kurią įsipyliau lašą pieno ir šaukštelį medaus, bet kaip man, tai jau didis žingsnis). Mielai prašom dalintis patarimais, kaip išsaugoti kalbos dovaną, nes panašu, kad jos dar tikrai prireiks, ir sumažinti kančias. Pas daktarus tikrai neisiu. Žalio kiaušinio ryti irgi nesiruošiu.

Tiesa, o davai taip ir darom? Whahahaha.

Tai oficialu. Aš – dėstytoja. Ar kas galėjo patikėti, kad ateis tokia diena, kai tai ištarsiu? Na, gal ir galėjo, bet nemanau, kad taip greitai ir taip staiga. Skandinu depresūchas darbuos, gilu iki kaklo, gal ir gerai.

Tiesa, šįryt parėjo katė (jau beveik pantera) ir nušovė Osamą (na ne katė jį nušovė, bet šiaip, du įvykiai įvyko labai panašiu metu, tai apjungiu). Gal, žinai, ūpo ir daugiau

Šiandien kaip niekur nieko atėjau į paskaitas pavėlavusi pusantros valandos, nes buvau tikra, kad taip reikia. Tai suvokiau tik antros paskaitos vidury, tai pasijutau, kaip iš medžio iškritus. Man prasidėjo nesveika sloga, varvu, upeliai liejas. Grįžau, sužinojau, kad ryte taisytam straipsny palikau klaidelių. Tada finale pasimatavau temperatūrą ir dabar vis pasimatuoju kas kelias valandas, nori tikėk, nori ne, vidutinis skaičius – 34.7C. Tai kur tau nevaikščiosi žmogus kaip šešėlis, kai jau organizmas atsisakinėja šitaip, kur tau nesinorės suptis į žieminį paltą, kai visi nuogas kojas demonstruoja. Kambariokai nustatė, kad virstu į iguaną.

Pasakyk tu man, kaip nusiramint. Jau taip pergyvenu dėl visokių mokslų, dėl visko, - paskaičiau baigiamojo egzo klausimus ir apsiašarojau, pažiūrėjau į atsiskaitymų deadline’us ir apsiašarojau darsyk. Kažkas, išgirdęs, kiek aš jaudinuos, (nebepamenu, kas, bet, lyg ir tėtis) pasakė, “O, tai, pasirodo, tu tikrai mergaitė.” Jau geriau kitose srityse tas mergaitiškumas išlįstu, tik ne šitaip.

Noriu, kad būtų karšta, kad viskas būtų sutvarkyta ir nereikėtų dėl nieko nervintis. Ilgai laukus, dar palauk, krč.

Moralkės kažkokios, liūdesys, ilgesys (nors net nėra, ko), irzulys ir baisus nerimas dėl visko. Daugybė sąžinės priekaištų už kvailumą, naivumą ir blogas mintis. Nes tik geriems darbams Dievas padeda, o mano mintys visai nedoros. Tuo, kaip galvoju, prieštarauju savo įsitikinimams ir sveiko proto riboms. Išsiderinęs moralinis kompasas. Gyvenu savo iliuzijų pasauly, kur nuo to geriau nėra niekam, o man pačiai - ypač. Ateikit ir išvarykit velnius iš manęs, prašau.

Šaltas dušas:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/meiles-kancios-budingos-tik-neurotikams/

Pasikartosiu, bet…

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija - esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Šiandien man baisingai liūdna. Ir net ne ilgu, nes neturiu, ko ilgėtis, neturiu, apie ką svajoti ir ko norėti. Tūkstančiai veidų, balsų, akių, ir viena maža pikta raganaitė su savo nykiu buvimu.  Kai esi toli, sakai sau, kad esi vienas, nes visi kiti palikti ten, kažkur. Kai esi čia, supranti, kad esi vienas, nes niekam tavęs nereikia ir niekada nereikėjo. Noris vilku staugt, kaip maudžia ten, kažkur giliau.

Jau pernai apimdavo toks jausmas, kad studijuojam kokį dešimtmetį. Keitės žmonės, darbai, gyvenamosios vietos, vakarėliai, šalys, miestai, o univeras vis išlikdavo tas pats ir dar nepabaigtas. Nuo šiandien liko lygiai dešimt dienų, kuomet vyks paskaitos. O tada – sesija, egzai ir VISKAS (hopefully). Baisingai džiaugiuos, kad tiek nedaug. Už pirmą valstybinį parėjo 8, atsižvelgiant į tai, kad nuoširdžiai nesimokiau, tai labai gerai. Jei pavyks šiemet baigti, baliavosiu mėnesį. Atsakau. O tada būsiu mergaitė Su Aukštuoju, kurios niekam nereikės. Net padavėja negalėsiu eiti dirbti, nes neturiu patirties. Hooray.

Verties kuities žmogus, skaitai šimtą kartų instrukcijas, bet tik tūkstantąjį, prieš pat jau išsiunčiant dokumentus susivoki, kad: išsiuntei dokus su lietuviškai kreditais (užsieny jie 1.5k didesni) ir velniai žino, ar konvertuoti turi Lietuva ar Vokietija, galėjai išsiųsti viską anglų kalba ir nemokėti 100lt už vertimą į vokiečių (nors čia dar nesu tikra), davei adresą vietos, kurioje gyveni, nu bet pašto dėžutės tai neturi.

Grįžau ką tik po pedagogikos ir psichologijos egzamino bei dokumentų tvarkymosi. Egzui prirašiau tris a4 puslapius mažom raidelėm. Savaitgalis? Nieko panašaus, ryt 9.30 turiu būt kaip štikas naujam darbe, apie kurį, jei viskas pasiseks, papasakosiu vėliau.

Sveikata – kažkokia tragedija, lenda lauk visokie seni velniai, bandau gydyt ir tuo pačiu burt, kad tik viskas būtų gerai.

Kada bus toji diena, kuomet gulėsiu lovoj ir žiūrėsiu serialus? Whahaha, taip, taip atgulėjau Austrijoj. Dabar laikas varyt pilnu tempu. Hrrrrr.

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.

Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.

Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.

Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.

Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.

Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.

Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.

Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.

Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.

Va, katė.

Va, Igoris.

Negaliu patikėti, bet pagaliau sutvarkiau visas užduotis praktikai ir dabar turiu vieną laisvą dieną. Kuria, žinoma, net pasidžiaugti nespėjau, nes kaip mat sužinojau, kad vėl užgriūva milijonas reikalų. Turiu tokį kalendorių, kur žymiuosi, ką turiu nuveikti. Langeliai iki balandžio vidurio veik visi pilni. Trečią dieną iš eilės prie kompo pasidėjau nagų laką, bet vis nespėdavau nusilakuoti, nes iki paryčių užsisėdėdavau prie darbų. Vakar visa ko kulminacija įvyko 04.19 nakties, kai išspausdinau visus mokslams reikalingus lapus, o mano spausdintuvas pavargęs pareiškė, kad baigėsi toneris. Tiesą sakant, visas šis biurokratiškas reikalas yra baisi envinornmentaly unfriendly tuštybė. Spausdinam krūvas lapų, kurių niekas taip nuoširdžiai ir neperskaito… However. Po ilgo laiko vėl vidurkis kopia į aukštumas, net stipkę gausiu. Pirmasis praktikos pažymys – 10. Laikom kumščius, špygas ir visa kita, ką ten begalima laikyti. Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt, taip?

Klausiu savęs, iš kur tiek jaudulio ir pergyvenimo dėl visko. Šiuo atveju labiausiai pergyvenu dėl mokslų. Nežinau, kas mane apsėdo, bet viduje jaučiu neišvengiamą būtinybę pavaryti kuo geriau, kad ateityje nereikėtų keiksnoti savo tingumo.

Šiandien nutiko šaižiai įdomus dalykas. Gavau laišką, kuriame viena eilutė netiesiogiai teigė “į mūsų universitetą šiemet Jums įstoti nepavyks”. Nespėjusi perskaityti kitų sąlygų, pati save nustebindama puoliau ašaroti krokodilo ašarom ir jaučiau, kaip plyšta vidus iš beviltiškumo. Vėliau, visgi, pamačiau, kad dar ne viskas prarasta. Kvaila maža situacija? Žinoma. Bet pati turėjau progą gan objektyviai įvertinti, kiek emocijų ir vilčių dedu į tai, apie ką svajojų ir, tuo pačiu, kaip stipriai to noriu. Iki šiol pati to nesupratau. Nepamiršk, kad mane pravirkdyti – ypač sunki užduotis, o ašaros nesilieja ne be priežasties.

Viskas. Praktika baigta. Pagaliau. Ko jau ko, bet vaikų savo akiratyje pageidaučiau nematyti kaip įmanoma ilgiau.

Next step – kelionė į Manheimą, iš ten – į Frankfurt Hahn ir tada skrydis į prakeiktąjį Kauną. Šeštadienio vakaras Panevėžy, sekmadienį – Vilnius. Nauji namai, nauji kambariokai, naujos sąlygos. Laimei.

Pirmą kartą daiktai telpa į lagaminą – keistai malonus jausmas. Turiu krūvas lapų, kurie teoriškai naudingi, bet praktiškai aš jų niekada neatsiversiu, tad dar svarstau, kur jie keliaus – į lagaminą ar į popieriaus atliekų skyrių.

Truputį, o gal net ne truputį baisu pagalvoti, kiek nesibaigiančių darbų laukia grįžus. Kaip mano buvusi mokytoja kirpykloje kažkada sakė – ilga kelionė per kopas su aukštakulniais. However, dar ne tiek atkentėjau, sukaupsiu visas jėgas ir varysiu iš paskutiniųjų.

See you in Lithuania.

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė - visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius - Tomas Urbelionis