Mahila

Auksinė gyvenimo taisyklė: reikia susirasti tokį darbą, kad baliams netrukdytų.

Kaip mano tėtis sako, gerti galima prieš darbą, po darbo, darbo vietoje, svarbiausia – ne vietoj darbo.

Jei dar neragavot bernelių užeigoj suvalkietiškų blynų, būtinai užeikit paragauti. Sidras irgi visai nieko.

Būna žmonių, kuriems nieko nenutinka. Užtat būna tokių žmonių, kurių gyvenimas – nuotykių romanas. Sveiki, čia mes.

Atsibundi, pirma mintis – Kristaukaraliau, kur aš? Buvusiuos namuos. Nėra buvę? Mums yra. Esame labai emocionalūs, labai nelietuviško charakterio. Tiek verkti, tiek skirtis, kraustytis, pyktis, taikytis, vėl skirtis ir vėl taikytis moka tik italai arba mes.

„Matai, jis negeria, nerūko, sportuoja, kaip aš su tokiu būsiu.“; „Ne, nu, tu gali irgi su juo būdama negert, nebaliavot, bet širdis vis tiek pijoko.“

Savaitgalio daina – pop šou gabalo „Mamyt, aš dar mažytė“ coveris „Tetuk, nelįsk, aš dar mažytė.“

Savaitgalio dainininkas – Pogrebnojus, kuris atlieka dainą „Trys sluoksniai lako“.

Apie būseną: „Man tai toks jausmas it turėtum vaiką ir jį pamestum.“

O žinojai, kad jei praryji obuolio kauliuką, tai pilve išauga obelis? Nežinojai? Tai durnas gal?

Savaitgalio planas – skrydis oro balionu. „Mes kilsim, o tada leisimės į va šitą ežerą.“ (Ranka rodoma žemyn nuo Žaliojo tilto).

Apie seksą: „Tu man pasakyk, kaip gėlytė gali purenti dirvoną?“

Apie gurmanus: „Mes paprašėm padažo. Mums atnešė grietinės. Sakom, ką? Sako, juk čia meksikiečių restoranas. Sakom, visų pirma, ne restoranas, visų antra – grietinė? Virš naglumo.“

Apie gurmanus ir seksą: „Valgyt pusę kibiro ledų, tai tas pats, kas pusiau čiulpt.“

Savaitgalio profesija – vakarėlių ruonis.

Apie tikrus draugus: „ Tai jau tada ir suorganizavo, kad mane išvestų“.

Apie tikrus darboholikus: „Jis tai dirba dešimt dienų per savaitę.“

Apie pakantumą: „Ir tu durnas ir tavo pusbrolis.“

Apie toleranciją: „Ta mergaitė tokia negraži, nu tokia negraži, kad neturi nei lyties, nei statuso, nei amžiaus.“

Šampano. Pronto!

Aš ir vėl apie tą patį, bet, soriukas, kitaip neišeina.

Neturėjo būti, bet buvo labai stiprus savaitgalis, prasidėjęs megaturboultra gerom naujienom ketvirtadienį, besibaigiantis dabar su gausiai maudžiančia galva ir savage garden garso takeliu fone.

Šokti viešoj vietoj ant paviršių – normalu, tiek šokti, kad penkis kartus nugara pasiekti grindis – normalu. Pamato seni pažįstami – duoda penkis, nes maladec - mes niekada nesurimtėsim. Dainuoti garsiai garsiai „Robot robot ja tibia liubliu, my tak chateli“ – normalu. (Skaičiai ir faktai – pamestas 1 megztukas, 1 šalikas, visas sveikas protas („Kažkaip šiandien neima alkoholis“), kūnai mėlyni, nubrozdinti, nugara lūžus – normalu). Jei dar kažkada ir egzistavo tokia nuosavybė, kaip reputacija, tai ji seniai seniai dužo.

„Jūsų draugas kažkaip labai pasigėrė, ką daryti?“ – „Uoj, čia jis dar ne girtas (fone miega viešoj vietoj), jis dar galėtų kur kas girtesnis būti.“

Draugą į tiesų kelią prie Reformatų g. paleidom pirmą nakties, o tas grįžo jau su šviesa. Kur buvo? Gal žinot?

Matėm, kaip Einikio antrininkas su savo drauge Vasaros terasoj šoko saulės šokį. (Beveik Russian Rave in the Forest). Garbės žodis.

„O mano draugas kartą nusilaužė liežuvio galą.“

Bernelių užeigoj sumoje suvalgėm maždaug vestuvinio stalo maisto kiekį.

Jei nori nustebinti draugus ilgam – netikėtai pravažiuok su riedlente įsitvėręs į vespą antrą nakties Vilniaus gatve.

„Suknelę radau po stalu, o atsibudau su suknele, kuri nėra naktiniai.“ – „Eik tu, aš penktadienį grįžus rūbus, pasirodo, padėjau vonioje, kampe.“

„Jei esi iš Panevėžio, tai jau reikia sakyti Berlinas, nebe Berlynas?“

Svarbiausia šeštadienį pasidaryti tiek gėdos, kad ji užgožtų penktadieninę.

„Tai negi tai, kad žmogus sustambėjo, duoda pagrindą su juo nebebendrauti?“ – „Tai čia savaime suprantama.“

Jei MES įėjom į klubą, lauk vaizdų. Islandijos kultūros centras bei Vilniaus gatvė – kaip kiemas vaikystėj.

Šiandien mane pasveikino su gimtadieniu. Mano gimtadienis gruodį. Tai tiek. Paliteli, paliteli…

O, pasirodo, dirbti nuo 7 kur kas lengviau nei nuo 8. Vis aplanko įžūlus troškimas, kad žmogui galėtų miego ir nereikėti – daugiau suspėtų.

Matai, pavargstu naktimis, nes tie sapnai, tų sapnų begalybė, persipynimas ir susiraizgymas galvoje išsekina. Jei pasąmonę būtų galima pavaizduoti vizualiai, savąją matau kaip namą su penkiais šimtais kambarių, sujungtų vienas su kitu, kuriuose slepiasi visi iki vieno – pažinoti, esami ir dar ne. Kai sapnuoji tiek vėliau realybe tampančių siužetų, būna, nusigąsti.

Tiesiog.

“My relationship was what gave me my sense of location. And if you lose your sense of location, you get homesick. Stands so reason.“ (N. H.)

My sense of location is right here with me. No matter where I am.

Na gerai, pakalbėkim apie meilę. Parodyk man tą meilę iš pasakos realiam pavidale. Gali? Mielai traukčiau į ekskursiją.

Berniukas ir mergaitė pamilsta vienas kitą. Berniukui ir mergaitei kažkas trukdo (laikas, vieta, žmonės, formos, whatever.) Berniukas ir mergaitė leidžia ilgus vakarus rymodami prie žvakės šviesos (šiuolaikinis variantas – scroll‘indami tūkstančius tumblr.com pateikiamų visual statemens). Kokius 4/10 atvejų viskas baigiasi gerai (o tas gerumas, reliatyvi sąvoka, vienok). Berniukas ir mergaitė virsta vyru ir moterimi, formos išplatėja, vietos susiaurėja, dažniausiai po kelerių metų juos sutinki žarstant žarijas užgesusiuos laužuos.

Berniukai-mergaitės-berniukai-mergaitės-berniukai-berniukai-mergaitės-mergaitės-berniukai

<…>

An extract of a real life conversation:

-Kada ruošiesi ištekėt?
-A?
-Na, kada bus tas laikas?
-Ammm. (ir mintyse – boom shaka boom – Nenoriunenoriuneneneniekada?) –Bet garsiai pasakyti neišdrįsti.

Kada paskutinį kartą verkei? O iš meilės?

2007 m. Jei ašara kokia kaptelėjo vėliau, gal tuomet atrodė ir dėl šios priežasties, vėliau, objektyviai vertinant situacijas, išvada tėra viena – verkiu jausdama beviltiškumo būseną ar apmaudą, kuomet kaip iš vaiko atima saldainį. Ir droži pirkt naujo, arba sėdies ant dietos. Visai neskausminga.

Kai sugedo kompiuteris, maniau, priverksiu upelį. Iškrypę vertybės - ką besakyt.

Jei jauties esąs kyborgas, mėgsti papilstyti apie apps‘us, kuriuos gali įdiegti savyje, ilgainiui subręsta ir teorija apie nepastebimai įdiegtą meilės antivirus. Net pradedi visai tikėt.

Neapsigauk pamatęs mergaitę alpinėjančią ir tvirtinančią that this is it. Tokie virusai pas kai kuriuos atplaukia dažnokai, bet, neradę vietos apsistoti, keliauja toliau. „Gal bent kartą tu įsimylėk vieną, ne vienuolika?“ (Kalta.)

(Koks antras iš viso, sąlygotas tik aplinkybių) pokalbis su penkis metus nematytu klasioku:

-Norėčiau vesti iki dvidešimt septynerių.
-O merginą turi?
-Dabar ne.
(toliau neklausinėju)

<…>

Situacija – skaitom an example of a film review. “I`d recommend this film to those who‘re intrested in football and family life.“

Excuse moi? One might be interested in sports, arts, animals or whatsoever, but family life? What kind of interest is that? Persiprašau.

Kažkada romantikai sugebėdavo dūsauti metų metus, rašyt laiškus ir suokt po langais nepaliaudami.

Šiandien švieži nebemeilužiai, būna, ir nebesilabina – neaktualu. Duokit publikai pramogų, duokit šokolado su pipirais, iškvieskit psichologą – nebemokam išlaikyti dėmesio. Važiuojam dešimčia traukinių, būna, be bilieto, nebūna, kad neišliptumėm.

“Dad, did you ever have to worry about the female orgasm <…>? Do you, in fact, know what the female orgasm is? What about the G-spot? What did “good in bed“ mean in 1955, if it meant anything at all? When was oral sex imported to Britain? Do you envy me my sex life, or does it all look like terribly hard work to you? Did you ever fret about how long you could keep going for, or didn’t you think about that sort of thing then? Aren’t you glad that you’ve never had to buy vegetarian cookery books as the first small step on the road to getting inside someone’s knickers? <…> Aren’t you relieved that you’ve been spared the perils of childbirth that all modern men have to face?’ (And what would he say, I wonder, if he were not tongue-tied by his class and his sex and his diffidence? Probably something like, ‘Son, stop whining. The good fuck wasn’t even invented in my day, and however many toilets you clean and vegetarian recipes you have to read, you still have more fun than we were ever allowed.’ And he’d be right, too.)“ (N. H.)

Aj, koks skirtumas, tekstų, ilgesnių nei 15 sakinių nieks neskaito – nebemokam išlaikyti dėmesio.

I‘m not trying to be sour or bitter. I‘ve been reading a lot of good literature recently.

Pats tikriausias esi, kai keitiesi.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

„<…> they‘re right in thinking that it‘s a crime where I come from: it‘s against the law because we‘re all cynics and romantics, sometimes simultaneously, and marriage, with cliches and its steady low-watt glow, is unwelcome to us as garlic to a vampire.“ (N. Hornby)

Vilnius, +6°C.

Darbas, tyla, vanduo, lietus, tvarka, tik teisingi ėjimai - didžiosios meilės. Erdvė, kurioj aš esu aš.

Kokia kukli ta tikroji euforija.

Yra dalykų, kurių niekada nesupratau, nesuprantu ir, įtariu, nesuprasiu.  Jų nemažai.

Tam tikri vizualiniai savęs išreiškimo būdai. Kulnai + kuprinė, langeliai + langeliai + langeliai, padišovi tigrai, išprievartauti zebrai, white sensation outfitukas vidury baltos dienos Karoliniškių norfoj, plinkantis pakaušis + kasos iki pečių, priauginti 2cm + nagai, ryškiai vaniliniai plaukai iš Palete dažų pakelio ir anglies juodumo šaknys, plaukai iš Tailando, vestuvinio kalibro meikapas antradienio rytą trulike. Taip galima tęsti be galo. Gal nereikia.

Niekaip nesuprantu, kaip galima savu noru, savo sveiku protu, ne juokais ir ne neblaivia galva tatuiruotis hieroglifus, tribal, gyvūnų pėdutes ar bar kodus.  Subrandinti šią idėją, nueiti pas meistrą ir įrėžt sau po oda. Negi nei viename šio sprendimo žingsnyje neateina mintis, gal nereikia?..

Kvapai. Toks jausmas, kad pusė miesto taupo vandens sąskaita arba šiaip neturi galimybės juo nuolatos naudotis, nes gyvena kažkur Užpečkiasodyje  ir be jokios sarmatos neša savo ypatingus kvapus į viešumą. (Kaip galima bučiuotis trulike? Kaip? Kam?) Dešimtadalis kvepia gardžiai arba niekaip, o likusioji dalis mirksta Dzintars alyvųlevandųrožių voniose arba renkasi vieną iš trijų galimų kvapų droge. Įdomu, ar ateis diena, kuomet iš kažkurio kampo link manęs neatsklis vyriškų rabane purškalų dvelksmas. Kiek galima? Kažkada gal ir buvo gerai, bet tas kažkada seniai praėjo.

Gyvūnų, vaikų, šunų, kačių, šeškų, iguanų fotkės ant telefono ar kompo ekranų, puodelių, maikučių, sienų… Nepaliaujamas šių objektų srautas interneto platybėse. Pamatėm kartą, du, tris, devynis, bet ar reikia tris šimtus? Ar reikia tiek tobulint fotošopu, kuriuo naudotis nemoki?

Nerašytos taisyklės viešosiose įstaigose. Jei jau turi sutvarkyti kokį reikalą, pasiimk laisvadienį, nes vis tiek ten prasitrinsi pusę dienos. Nesvarbu tai bus poliklinika, vmi ar Sodra. Nesvarbu, kelintai valandai esi užrašytas, jei tave aptarnauja nemokamai, pasiimk porą knygų, maisto ir nusiteik pakabėti. (Kodėl pagyvenusios moteriškės poliklinikose visuomet palieka paltus, bet pasilieka kepures?)

Interjero sprendimai. Sekcijos, kilimai, kampai, gintariniai paveikslai, dirbtinės gėlės, liulančios lempos, iškamšos, mediena, tapetai, rėmeliai, vazonėliai, fontanėliai, krištoliniai rutuliai su sniegučiu, vienetiniai paveikslai su angelais ir orchidėjom, užtiesalai, patiesalai, užvalkalai, apdangalai… Suvenyrai.  Aš nekalbu apie vertingus, ilgaamžius daiktus, turinčius bent jau estetinę funkciją ir iš tiesų papuošiančius interjerą. Ne. Aš apie tuos, kuriuos žmonės perka svečiose šalyse, gauna ir neša kitiems dovanų. Kam reikia angelų, dramblių, šunų, gintarų, akmenų ir visų kitų velnių tavo ir taip nedideliuos namuos? KAM? Kad paįvairintum savo dulkių šluostymo ritualus?

Lietuviškas kapų kultas. Kai į du šimtus kvadratinių centimetrų investuoji daugiau nei į tai, kas galėtų tau atnešti realų ir apčiuopiamą komfortą. Gal nesiplėsiu, nes aj.

Ir dar, vienas dalykas, jau seniai man neduodantis ramybės – kodėl pašte pardavinėja sėklas? Kryžiažodžiai, atvirutės, vokai, kalendoriai ir BUM – sėklos. Kodėl?

matei? ievos žydi

<…>

tos vaivorykščių juostos kurias regi ant kiekvieno stiklo

tie žviegiančiai balti medžiai visur kur eini

tie kvapai su lietumi kurio nėra bet bus

palaidi moterų plaukai ir dar palaidesnės klostės – keisti ženklai

rūkai pirmą ir paskutinį kartą gyvenime

ir klykauja ne tavo vaikai už lango

ir prisimeni meiles ir meiles prisimeni

pamiršti kur ėjai pamiršti kur turėjai nueiti

metų laikai kasmet vis stipriau įsirėžiantys į tavąją sąmonę kurią prarandi

laiko nėra alkio nėra  vietos nėra skyrybos nėra didžiųjų mažųjų nebėr

ir rašai nesibaigiančius sakinius

ir jausmai ir jausmai

pasidėtum jei žinotum kur

Tram pa ra ram

pam pam.

Visų pasimetėlių gyvenime ir bendravime bei wanna be šaunuolių dėmesiui, skelbiu labai svarbią informaciją. Dalykai, kuriuos derėtų nutylėti. Žinokite, yra nemažai tokių, gal net šabloniškų frazių, kurias ištarę, priešingai jūsų nuomonei, ne tik nepriartėsite prie mano mylimųjų rato, bet dar labiau nuo jo nutolsite. Here we go.

“Aš troleibusais nevažinėju”, “Aš lietuviškos kavos negeriu”, “Aš Norfoj neapsipirkinėjų” stiliaus dalykai. Jei esi šanuolis, tau nereikia kažkokių tokių paniatkių, kad išliktum jėga. Rubinai ir purve blizga.

Seni lievi bajeriai. Suprantu, kad yra žmonių, kurie jų dar negirdėjo, bet aš esu bendravusi su tokia gausybe viso pasaulio gyventojų, kad, patikėk manimi, atsiklausiusi esu visko. Anekdotai apie ežiuką, blondinę su pieno pakeliu, jotūbės pokštų perpasakojimas, tv bajeriai ir t.t. ir pan NESUEIS. Dar labiau nesueis “Kažką pametei. Šypsenėlę.” tipo juokučiai.

Juokavimas apie kitų žmonių odos spalvą, orientaciją, tikėjimą, negalią, ar panašius dalykus bei nevykę komentarai šia tema. Fu fu fu. Pripažįstu tik arba labai labai juodą humorą su išsitaškiusom kūno dalim, arba jokio. O narrow-mindness – labai plačiai paplitusi liga Lietuvoje, reikėtų skiepų.

Obvious pareiškimai. “Kokia tu mažutė!”, - rimtai??? Negali būti. Per dešimt metų, kuriuos mano ūgis nesikeičia, to dar nepastebėjau. Joa, aš esu viena mažiausių merginų, kurias jūs pažįstate, bet niekada tam ypatingos reikšmės neteikiau. “Gerai kerti anglų?”, - Ne, nekertu. Anglų kalba mokausi nuo penkerių, ketverius studijavau ją universitete, bene metus bendravau vien tik anglų kalba ne Lietuvoje, NE, NEKERTU ANGLŲ KALBOS. Čiuju.

“Ar galima tave pabučiuoti?”, - jei jau paklausei, tai tikrai negalima.

“Visada norėjau turėti draugų gėjų.” Niekada nenorėjau girdėti šios idiotiškos frazės, bet girdėjau, ir ne kartą. Gana.

Pasisakymai iš serijos “Negalima to, negalima ano”, arba, dar geriau “Mergaitėms negalima taip”. Princesėms galima viskas, ką jos sau leidžia. Ant stalo šokti galima, batą per visą klubą draugams mesti galima, lubom laipioti galima, realiai, galima galima galima. Į tą pačią kategoriją įeina pamokymai, kaip gyventi. Jau tiek laiko pragyvenau ir neištirpau, nesuplyšau ir nesusprogau, tad, ko gero, šį tą žinau.

Bendrauti su manimi oficialiais darbiniais reikalais ir pirmą kartą mane išvydus sakyti “Tu”. Nekenčiu familiarumo, nekenčiu.

Nepagrįstas mano mylimųjų kritikavimas. Pabandyk kažką užpjauti apie mano meiles ir pajusi, kaip saldžiai pareina bato padas per veidą. Arba šimtasluoksnis žodinis spjūvis. Kritika savo pačios bei savo atžvilgiu man įdomi, kai jos paprašau ir ji būna argumentuota. Man nelabai įdomu, kad tau nepatinka mano trumpi plaukai, nes man jie labai patinka, o tai, kad tau kažkas nepriot, net provokuoja daryti kažką, kas dar labiau tave suerzintų.

Aj, bet šiaip gi žinai, aš draugiška ir nesikandžioju. Bet. Have some things in mind.

Prašom prašom, į sveikatą.

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Po tokių savaitgalių ne tai, kad norisi emigruoti, bet emigruoti į kokį tolimą užsienį.

Metų bėgyje visi mes suksim piruetus Berghain’e, atvičaju.

O šiaip tai… Jei dar ir buvo kažkokių reputacijos užuomazgų ir bent menkutė tikimybė patekti į dangų, tai viskas paskendo šešioliktam šampano butelyje, kurį iššovėm keldami taures už savo atsivėrusias čakras.

1. Aš myliu žmones, su kuriais pasakai viens kitam “Mus palaidos vienam kape.”, ir viskas būna aišku.

2. Jei tavęs niekada nėra išmetę iš klubo, tai joks tu ne tūsofščikas.

3. Homoseksualumas žiauriai madoj. (“Rūkykit, lesės.”)

4. Geriausia dieta – vakarėliai.

“-Gausiu į kailį, jei vadybininkė pamatys, kad neatnešiau jums sąskaitos.

-Panele, jūs turite kailį?”

“-Iš kokio jūs choro?

-Iš kalinių.”

Ne, man negėda, ir kitą kartą dėsim dešimt kartų smarkiau.

Ir visi atsikėlė pirmadienį ryte, ir visi, kaip balti žmonės, išėjo į darbus ir juos nudirbo.

Cheers, katuliai.

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby - “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

(O noriu pasakyti tiek daug, kad net sunku surikiuoti žodžius ir mintis galvoje. )

Išties, Vilnius darosi  per ankštas. Vilnius smaugia, slegia, veržia, Vilniuje nebetelpu. Baisiai myliu aš tą prakeiktąjį miestą, bet.

Manęs čia nesupranta ir aš nebesuprantu. Ir tas abipusis nesupratimas išmuša iš vėžių. Ir tas nesupratimas vėl ir vėl ir vėl neša į miestus, kurių aš nepažįstu, kuriems, nepažinodama, atsiduočiau.

Sapnavau, kad iškeliauju į Ispaniją dirbti paprastų darbų. Dar sapnavau, kad prancūzai nužudė Saudo Arabijos karalių Abdullah bin Abdul-Aziz ir prasidėjo karas, o mano galvoje įsižiebė tik viena mintelė “Fak, ne kas.” Vėl ir vėl sapnuoju, kad susimaunu, o pabudus, ir suvokus, kad tai – tik sapnas, ramiau atsidūstu.

Labai labai norisi tylos, labai norisi šokti, bet dailiai šokti, sinchroniškai ir švariai, labai norisi išmokti stovėti ant galvos, visur eiti pėstute, gerti žalią arbatą kibirais, mokėti tobulai kalbėti vokiškai ir prancūziškai ir neprivalėti niekur skubėti. Labai labai norisi į Vieną.

Toks tat mano pavasarinis budimas.

Niekaip niekaip

negaliu ir niekada negalėjau suprasti,

kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,

sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,

be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,

žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,

skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,

entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,

ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.

Kažkaip

vis dažniau

ir dažniau

norisi

išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką

ir būti kuo toliau nuo viso to

ne mano

ne mano

“pasaulio”.

Ir tai – ne poza.

Atsimininėdama all yesterday’s parties, galiu įžvelgti tam tikrą tendencingumą. Vakarėliai dažniausiai susideda iš kelių stadijų, kurių kiekvienai būdingi atitinkami vaizdai, garsai, poelgiai ir pasisakymai. O tų stadijų būna įvairių ir skelti jas derėtų į kelias skirtingas kategorijas..

-Tualetinė – eini vienas, užtrunki minutę → eini vienas, užtrunki dvi minutes → eini vienas, užsibūni dešimt minučių → eini jau nebe vienas, nes kažkokia išminties fėja pakužda, kad 1)taip greičiau, 2) šiaip faina → eini jau nebe pagrindine šios vietos funkcija naudotis → įeini ir jau nebežinai, kaip išeiti → įeini ir išveda (“Mano vakarėliai pasižymi žmonių sugebėjimu pasinaudoti patalpomis kuo labiau nukrypus nuo jų tiesioginės paskirties.”; “Kai mane nešė, aš gėriau.”)

-Verbalinė – nejauti jokio poreikio kalbėti angliškai → kalbėti angliškai dar nemoki → nemoki nekalbėti angliškai → angliškai kalbėti nebemoki → nebemoki nekalbėti → kalbėti moki, bet nebeišeina → nebemoki kalbėti.

-Alkoholinė – vartojami taurūs gėrimai, gausiai miksuojant su ledu, vaisvandeniais ir visai kitais atributais (“Svarbiausia – neprimaišyti.”; “Greit eisiu namo.”; “Kažko nelenda”; “Kažko neduoda į galvą.”; “Aš be zagirono negeriu.”; “Padaryk man kokteilį.”) → vartojami nebe tokie taurūs gėrimai, ledo nebėra, vaisvandenių – ne fontanai (“Dar pusvalandį pabūsiu.”; “Koks silpnas kokteilis, alko net nesijaučia.”) → vartojami gėrimai, laižomi dugnai (“Tai kur ta kola? Nebėra? Turit uogienės? Suplaksim gaivos. Nėra? Nu ir gerai, šiaip tai be zagirono ir reikia gert, mūsų tėvai tai per balius taip ir geria ir nieko.”) Dažnai po to seka: 1) klausimai, kur artimiausias načnykas, iš jo parneštų svaigalų suvartojama penktadalis ir krentama be sąmonės; 2) atveriami šimtus metų saugoti asmeninio baro lobiai, kurių magiško skonio vėliau neatsimena niekas.

-Laikysenos – laikaisi oriai ir santūriai, damos palengva suka ratus ant aukštakulnių → laikaisi oriai, bet nebe taip santūriai, damos ratus suka su pagreičiu → laikaisi, damų aukštakulniai rankinėse → nesilaikai, “Išneškit damas!” (pastarajame etape slypi atsakymas į klausimą, iš kur tos mėlynės ir kodėl skauda kūną; pametami drabužiai.)

-Gurmaniškoji – alyvuogės, pelėsiniai sūriai, saulėje džiovinti pomidorai… → <…> (priklauso nuo aplinkybių) → Hezburgeris, Tauro Kalnas arba Makas (nuo aplinkybių nelabai priklauso).

-Muzikinė – winamp shufle →youtube (“Aš jus visus nustebinsiu”) → “Uždėkit kažką, kad padainuot, pašokt” → Uždėkit Rihanos/Gagos → “Kas ti ble prie pulto?” → uždėkit Butkutę → winamp shufle arba nutraukti laidai, niekas nepastebi.

-Šokių – nešoka niekas → šoka dviese → šokėjai nebetelpa → šoka ant paviršių, aukščiau nei 1m. → šokėjai krenta, bet šoka → šoka trise → nešoka niekas.

-Fotografinė – “Pasifotkinkim, kol neišgėrę.” → “Pasifotkinkim. Vajetau, kaip negražiai išėjom.” → “Nebefotkinkit.” → “Reikia fotkintis, kur fotikas?” → <…> → “Kur fotikas?” → “PASIFOTKINKIM. Gražiai išėjom.” → “Kur fotikas?” Finale iš 935 kadrų į viešumą gali būti publikuojami maksimum 23.

O dabar rankytes į viršų, mažuliai, šventės tai prasideda.

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik - ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Bėgi bėgi bėgi, verties per galvą, leki, skubi, ragauji dangiškus migdolus pilna burna užsigerdamas gulbės pienu, ir tada ateina akimirka, kuomet supranti, kad gana.

Nepažįstamas jausmas? Tuomet, nepyk, bet, dar negyvenai.

Gerus dalykus reikia labai saugoti, vertinti ir su jais elgtis tinkamai. Negalima geriems dalykams leisti slysti pro pirštus ar atmestinai numesti kur kampe. Gerų dalykų pilnas mūsų gyvenimas, bet tokiomis dangaus dovanomis, apie kurias kalbu, palepinami ne visi mirtingieji.

Užvis didžiausia laimė – sugebėti tai suprasti laiku.

Burtas mestas, dabar – tyla. Bet ji – labai šviesi.

Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?

-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?

<…>

Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.

Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.

Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.

<…>

-Ačiū, buvo miela…

-Bau-mi-la?

“Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”

Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.

“Čia ne gimtadienis - das ist Oktoberfest!”

Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.

However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.

Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.

Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.

Amen.

-O ką reikia veikti festivalyje?

-Šešiolika ratų ir prie kolonkės.

<…>

Išvadų galima padaryti daug, bet mano power saving režimu veikianti galva geba išanalizuoti vos keletą.

1. Viena, labai sena, bet vis pasitvirtinanti: nieko nėra baisiau už ploną kiaulę, kvailą berną ir girtą moterį. Visgi, baisiausia – kvailas bernas, nes girtumas – laikina, o įgyti proto – užtrunka (kartais ir visą gyvenimą).

2. Velniop tokius vakarėlius, kur privalu prisigerti, bet prisigerti neišeina, nes “Pas mus kortele neaptarnaujama, o artimiausias bankomatas kažkur Varšuvoj”.

3. Mes šiaip labai mėgstam ančių kepenėlėmis įdarytą veršieną su pistacijų padažu bei taure šviežių spanguolių sulčių, bet finale vis tiek vakarieniaujam hezburgery.

4. Jei nežinai, ką apsirengti, užsidėk juodą maikutę ir džinsus, o ne čigonišką/indėnišką sijoną ir dryžuotą golfą. Na ir kas, kad gimtadienis, šukuosenos darytis nereikėjo.

5. Jei esi negražus, tai neik į lauką ir negąsdink žmonių.

Sakoma, kad patirčių reikia visokių, bet, kažkaip manau, kad tokių reikia kuo mažiau.

Ramiai, nuotaika ore, aš tik norėjau papurkštauti.