BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Persikrausčiau

Nuo šiol visus senus ir naujus įrašus galite rasti čia:

http://mahila.lt/

Rodyk draugams

Apie Euroviziją, “baisoką” vedėją, grožį ir žodžio galią

Ne kartą esu minėjusi, kad žiauriai mėgstu Euroviziją ir kasmet jos laukiu labiau nei Naujųjų metų. Norėjau, kad laimėtų Gruzija, tačiau žinojau, kad, kaip ir kiekvienais metais, mano favoritai nelaimės, na, nes taip būna. Nieko tokio. Apie laimėtojus, politiką ar teisybę nekalbėsiu. Noriu pakalbėti apie grožį.

Tokie žodžiai iškart po renginio atsidūrė ant Delfi vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės Budrienės sienos. (Vienas žmogus man sakė, kad et, tikriausiai čia pasisakė Monika, o ne Delfi redaktorė, tačiau, čia aš nesutinku. Kai prie tavo vardo Facebook profilyje parašytos pareigos (pats pasirenki jas rašyti), ir šeštadienio vakarą tu lieki Delfi redaktore, kuriai derėtų pagalvoti, kokią žinią ji nori pranešti visiems beveik 6000 savo sekėjų).

Galima prie televizoriaus sau pabumbėti ir nuomonę pasilaikyti sau, tačiau M. Garbačiauskaitė Budrienė pasirinko apie tai parašyti. Apie tai, ką rašo, ji turėjo laiko pagalvoti, pildama žodžius kompiuterio ekrane. Matot, šiais laikais, kai visos Europos šalys yra ranka pasiekiamos, o Facebooke verda tikras gyvenimas, dažnai paleistas žodis nebesugrįžta. (Taip, ir aš pati esu ne kartą juodai juokavusi apie baisius žmones ir panašius niuansus, tačiau humoras ir tiesmukas drėbimas – skirtingi dalykai). Manau, kad didelė tikimybė, jog toks leptelėjimas tikrai galėjo pasiekti pačią Petra Mede, kuriai, esu tikra, nusispjaut ant tokių komentarų, tačiau ar tikrai derėjo taip drėbt?

Man regis, savaime suprantama, kad, didžiausio Lietuvos naujienų tinklo atstovė turėtų būti girdėjusi apie taktą ir mandagumą. Jei norisi, kritikuoti galima ir net reikia, tačiau įmanoma tai padaryti subtiliai ir išmintingai. Visiems užkliuvo žodžiai „baisoka“ ir “tragiška”, man dar labiau užkliuvo pastaba apie atsainų skandinavų požiūrį į prabangą ir moterų grožį.

Atsainų? Man regis, greičiau išmintingą ir jau seniai išsilukštenusį iš visame pasaulyje paplitusių standartų. Žiūrėjau aš į tą Petrą ir jos sukneles ir galvojau, „Oi, kokios nedailios kai kurios suknelės.“ Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad vedėja truputį vyresnė, nei įprasta matyti šiame šou. Tada supratau, kad pričiupau save mąstant pagal standartą. Sukurtą ne savo, sukurtą vaizdinių, kuriuos įprasta regėti ekranuose. Dar kiek vėliau supratau, kad tos ne iki galo dailios suknelės kaip tik gi galėjo būti ironiškas ėjimas, siekiant truputį pašiepti Eurovizijos pompastiką ir blizgučius. Ar toks ir buvo tikslas, aš nežinau, bet taip galėjo būti.

Po kelių valandų, apie savo netaktą susipratusi M. Garbačiauskaitė Budrienė postą redagavo (redaguoti galima kiek panorėjus, tačiau žmonės jau būna spėję pasidaryti print screenus):

„Atrodo, būsiu neįsigilinusi ir nepelnytai aplojusi gerą vedėją, kuri ir pati iš savęs nevengė scenoje pasišaipyti.“

Palaukit, tai vedėja jau nebe baisi? Nuomonė pasikeitė, nes šimtas komentatorių sukritikavo tokį pareiškimą? Ar sakydama, kad vedėja baisoka, M. Garbačiauskaitė Budrienė turėjo omenyje, kad ji bloga? Nors, ko gero, jei jau pavadino ją tragiška, tai į šitą žodį telpa viskas, kas blogiausia.

„Barbės, žinoma, blogai…“, toliau tęsė DELFI redaktorė.

Gerai, o dabar vėl einame prie kito kraštutinumo. Daugybė komentatorių, palaikiusiųjų Petrą, stojo ją ginti lygindami su Lietuvos balsus pranešusia Ugne Galadauskaite. Neva toji tai lėlytė, fuj kaip baisu. (Nieks čia ne baisu, mielieji.) Kiti puolė su žemėmis maišyti M. Garbačiauskaitę Budrienę, neva ne jai su savo išvaizda kalbėti apie kitų moterų grožį. Ir Petra, ir Ugnė, ir Monika - visos jos gražios moterys. Petra renkasi rudus plaukus ir kirpčiukus, Ugnė renkasi šviesius, ir mėgsta saldoką įvaizdį, Monika renkasi griežtą kirpimą ir santūrius kostiumėlius. Žmonės puola Ugnę, nes, ji, neva atrodo, kaip kvaila barbė. Man regis, nuomonę, kad, jei žmogus baisiai dailus, tai jau durnas, o jei negražus, tai matyt protingas, jau seniai reikėtų palaidoti. Visi mes norime atrodyti jauni ir gražūs, kaip sakė J. Statkevičius. Kad grožį kiekvienas supranta savaip, aišku seniai ir priminti to tikriausiai nereikia. Patikėkit manim, gražūs žmonės savęs nebaisina tam, kad atrodytų protingesni. Ir, dievulėliau, kaip gerai, kad mes galime rinktis, kaip atrodyti.

M. Petruškevičius sukritikavo U. Galadauskaitės įvaizdį, gėda, kokia gėda. Jokia gėda. Smulkmena. Jei jums irgi žiauriai gėda, pasakysiu, kodėl. Todėl, kad augote visuomenėje, kurioje išvaizda visada reiškė siaubingai daug. Ir dar dėl to, kad jus kamuoja mažos šalies sindromas ir jūs visiškai be reikalo manote, kad į jums nepatikusį mūsų pranešėjos įvaizdį tiek dėmesio atkreipėte ne tik jūs. Patikėkite, 99/100, jei ne didesnis procentas, pamatė ir pamiršo. Jiems patiko ar ne? Koks skirtumas. Smulkmena. Patiko, gerai. Nepatiko, irgi gerai, gal patiko pernai, o gal patiks kitąmet. Visiems gražus, geras ir visų mylimas nebūsi, visi tai puikiai žinom.

Grįžtant prie „atsainaus“ skandinaviško požiūrio į grožį. Linkiu visiems ilgainiui išsiugdyti tą puikų ir sveiku protu paremtą požiūrį. Ir aš, ir, esu tikra, daugybė merginų ir vaikinų (taip, ne tik merginų) visą gyvenimą jaučiamės ne iki galo gražūs. Kaltas nuolatinis kalimas į galvą, kad taip, kaip yra, nėra pakankamai gerai. Vis pasitaiko situacijų, kuomet galvojame, kad dėl mūsų nesėkmių kalta nepakankamai gera išvaizda. Žinot, liūdniausia tai, kad ne kartą, o tikrai ne kartą žiūrėjau į žmones, kurie gal ne iki galo atitinka grožio idealo standartą ir vėlgi pričiupau save galvojant „O kodėl gi jis nesusitvarko dantų?“, „Blyn, koks negražus apgamas“, ir taip toliau ir panašiai (jei jūs nesat taip pagalvoję, aš jus nuoširdžiai sveikinu). Prieš keletą metų nė nebūčiau susimąsčiusi, kokie neišmintingi, net pikti tokie galvojimai. Visi žmonės turi savo priežastis būti tokie, kokie jie yra, tad ne mums smerkti jų pasirinkimus. (Žinoma, kai kurių dalykų pakeisti nepavyks net ir labai panorėjus.) Aišku, sveika nėra nei kategoriškas smerkimas, nei perdėta tolerancija (kai tam tikri pasirinkimai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir sveikatai, tačiau tai visiškai ignoruojama).

Kai kuriose šalyse, siunčiant savo CV dėl darbo, jame negali būti nurodyta nei lytis, nei amžius, nei prisegta nuotrauka. Toks požiūris mums gal ir neįprastas, bet, visgi, manyčiau, visai sveikas.

Brangieji, nepamirškite, kad grožis dažnai gali būti baisiai laikinas dalykas. Jei jūs savo mylimus mylėsit mažiau, jei jie nebebus tokie gražūs, kaip dabar, gerai pagalvokit, apie savo vertybes, kol dar ne vėlu. Nepamirškit, kad nebe tokie gražūs kažkada galite būti ir jūs. Bet mylimi būti juk norėsite, tiesa?

Linkiu daugiau meilės ir proto, o tada grožio tikrai netrūks.

Rodyk draugams

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

Rodyk draugams

Testas: Ankiek tu panevėžietis?

Šis testas skirtas visiems, kada nors gyvenusiems, ar tebegyvenantiems Panevėžyje, bet, ko gero, aktualiausias 24-30m. amžiaus grupei. Pasitikrink, ankiek tu panevėžietis.

  1. Dar atsimeni „Pingvino“ ledainę.
  2. Visus draugų tėvus ir saviškį vadini „tėvuku“.
  3. Mėgsti pakapot Čičinsko kepsnį.
  4. Bent kartą esi buvęs drage.
  5. Žinai, kad mašinų turguje mašinos mažiausiai įdomios.
  6. Tavęs nestebina vakarėliai sushi restorane.
  7. „Arenos“ pica nieko, bet „Kakadu“ vis tiek geriausia.
  8. „Stumbro“ arba „Meidos“ kebabas vis tiek skaniausias.
  9. Žodžiai klevas, šypsena, bičiulis ir vasaris tau visų pirma asocijuojasi ne su pirmine jų reikšme.
  10. Į vairavimo kursus užsirašei 17-kos, o teises išsilaikei vos sulaukęs 18-kos, nes taip priimta.
  11. Išleistuves šventei Kultūrkėj.
  12. Tavo tėvai, seneliai, dėdė arba teta tikrai turi sodą ir realiai tu galėtum suorganizuot tūsiuką sode pusvalandžio bėgy, jei prireiktų.
  13. Esi kokia nors forma bent kažkiek dalyvavęs „Išdykusiam stiliuj“.
  14. Senvagė vis tiek yra vienas gražiausių kampelių žemėje.
  15. Esi kažką šventęs Rapole.
  16. Zinai, kur yra Žvirbliai, Matista ir Už Šiepo (dėk pliusą, jei žinai bent du).
  17. Kranto kavinę (kurioje vis tiek fainiausia) žinai įvairiais vardais – Krantolis, Plytinė, Dryžiai, Urbono kavinė.
  18. Esi gėręs vakare/naktį kokio nors darželio kieme.
  19. Žinai, kaip trūksta oro, kai sėdi Kafenhauzo antrame aukšte.
  20. Esi buvęs Konservų fabriko teritorijoje, į kurią iš tikro įeiti nelabai legalu.
  21. Tavo seneliai vis dar skaito popierinius „Sekundę“ arba „Panevėžio balsą“.
  22. Radęs „Sekundę“ pas senelius nevalingai pračekini, kas gimė, kas mirė, kas susituokė.
  23. Esi buvęs „Ekrano“ varžybose.
  24. Esi buvęs „Trimito“ stovykloj. Net nebūtinai kaip stovyklautojas ar vadovas, tiesiog užsukęs kažkokiais tikslais.
  25. Esi buvęs prie tos apleistos bažnyčios.
  26. Be savo pagrindinio darbo dar tikrai suki kokį nors versliuką, o gal net ir ne vieną.
  27. Esi ne kartą kabėjęs aikštelėj prie Kultūrkės, 15 vidurinės arba prie stadiono Smėlynės g.
  28. Nemoki rusų kalbos.
  29. Mėgsti švęsti šventes trankiai ir su didele draugų kompanija.
  30. Tu žinai, kad atėjus šventei, reikia pasipuošti ir su šortais į vestuves neini.
  31. Bachūrams nešalta, jiems vėsu (Taip/Ne?)
  32. Bachūrai nedovanoja kalėdinių dovanų, didžiausia dovana iš jų yra ta kad tu apskritai sulaukei Kalėdų. (Taip/Ne?)
  33. Esi buvęs gatavas miesto šventėj.
  34. Teatre „Menas“ tikrai matei „Kiemo istorijas“ arba „Chanuma“ J. Miltinio teatre.
  35. Esi ne kartą varęs maudytis i karjerus.
  36. Dar atsimeni kavines „Aguonėlė“ ir „Pavasariukas“.
  37. Tavęs nestebina, kad 2016 m. atėjus į „Taverną“ groja Ledi Ais – Laukiu tavo laiško.
  38. Dar atsimeni kokį nors radijo stoties „Pulsas“ džinglą.
  39. Kranto g. ir Elektros g. kampą iki šiol vadini „Prie Žygio batų“.
  40. Pažįsti bent vieną DJ arba esi DJ.
  41. Dar atsimeni „Krezo“.
  42. Esi buvęs „Egiveloj“.
  43. Kartais, kai nori kažką gero pasakyti apie žmogų, sakai „Jis toks nepiktybinis“.
  44. Esi buvęs kokiame nors tūse „Garse“.
  45. Esi išgėręs nemažai Grand Kavalieriaus su kola.
  46. Galėtum neatsikvėpdamas išvardinti bent tris načnykus.
  47. Sėdėjai mirkoj ir su kai kuriais draugais ten ir susipažinai, o tavo foto buvo ir tebėra sename mirko albume public.fotki.com.
  48. Dabar rengiesi ir atrodai ne taip solidžiai kaip dvyliktoj klasėj.
  49. Vakarėlyje tau svarbu aparatūra.
  50. Esi buvęs gatavas Skaistakalnio parke.
  51. Dažnai sakai ne „girtas“, o „gatavas“.
  52. Dažnai sakai „pasuksiu“, o ne „paskambinsiu“.
  53. Esi buvęs gamtininkų stoty.
  54. Turi pažįstamų visose įmanomose sferose.
  55. Labai gerai supranti, kad už bazarą reikia atsakyti.
  56. Puikiai žinai, kokie mašinų modeliai yra kregždė, bulka, ubagė ir t.t.
  57. Esi lankęs/baigęs muzikos arba dailės mokyklą, maniežą, dviračius arba kažką moksleivių užimtumo centre Parko g.
  58. Atsimeni, ką reiškia, kai grįžus iš VIPo rūkalais dvokia net striukė.
  59. Važiuodamas i Panevėžį namiškiams praneši, kad tu jau nebetoli, kai užsuki link Šilagalio.
  60. Jei gyveni (arba gyvena tėvai, pas kuriuos grįžti) daugiabutyje, tavo namas jau renovuotas, arba tuoj bus renovuotas.
  61. RYO niekada nevadinsi niekaip kitaip kaip tik Babilonu.
  62. Žinai, kam paskambinti, jeigu ką.
  63. Šitą tekstą mintyse perskaitei su Panevėžio akcentu.

Rezultatai:

63-40 Taip”. Tu panevėžietis iki kaulų smegenų. Gyveni Panevėžyje, arba į jį dažnai grįžti ir puikiai žinai, kas, kur ir kaip. Jei net dažnai ir negrįžti, dauguma paminėtų dalykų pasirodė aiškūs kaip ant delno, sukėlė malonius prisiminimus ir privertė nusišypsoti.

25-39 Taip”. Šį tą apie Panevėžį jau pamiršai, bet daug čia suminėtų dalykų tau artimi. Gal pats metas sugrįžti savaitgaliui ir nueiti išgerti alaus į Kranto kavinę?

10-24 Taip”. Panevėžyje jau nebegyveni, į jį nebegrįžti, ir jau daug ką pamiršai, arba priklausai jaunajai kartai, kuri kai kurių senesnių niuansų jau nepažįsta ir sukursi labiau jai tinkantį testą nei šis.

0-9 Taip”. Ponaiti/panele, jūs tikrai ne iš Panevėžio.

Nepriimkit visko per daug rimtai. Su meile Panevėžiui ir panevėžiečiams. <3

Rodyk draugams

Išsami mūsų krašto vakarėlių ypatumų analizė

Kažkada žiauriai seniai rašiau apie tai, kaip vyksta vakarėliai, tačiau įrašas nusigrūdo kažkur į užmarštį, išsikraipė šriftai ir šiaip, kažkoks žiauriai ne user-friendly pasidarė, tad, permetusi tekstą akimis, nutariau publikuoti 2016-ųjų vakarėlių scenai (čia labiau apie naminius šventimus) atnaujintą analizę. Prašom.

Vakarėliai dažniausiai susideda iš kelių stadijų, kurių kiekvienai būdingi atitinkami vaizdai, garsai, poelgiai ir pasisakymai. O tų stadijų būna įvairių ir skelti jas derėtų į kelias skirtingas kategorijas:

Tualetinė:

eini vienas, užtrunki minutę

eini vienas, užtrunki dvi minutes

eini vienas, užsibūni dešimt minučių („bet tai kaip gerai atrodau, veidrodis nemeluoja. Nu gal dar selfį.“)

eini jau nebe vienas, nes kažkokia išminties fėja pakužda, kad 1)taip greičiau, 2) šiaip faina

eini jau nebe pagrindine šios vietos funkcija naudotis (yra tekę išsilydytį ir užmigti vonioje ant šildomų grindų, prisiekiu)

įeini ir jau nebežinai, kaip išeiti. Lieki ir tyli. (2007m., Gravity, herojus save atpažins)

įeini ir išveda (“Mano vakarėliai pasižymi žmonių sugebėjimu pasinaudoti patalpomis kuo labiau nukrypus nuo jų tiesioginės paskirties.”

Verbalinė:

sugebi prikąsti liežuvį už dantų

liežuvio prikąsti reikalo kažkaip jau nebematai

nejauti jokio poreikio kalbėti angliškai

kalbėti angliškai dar nemoki

nemoki nekalbėti angliškai

angliškai kalbėti nebemoki

nebemoki nekalbėti

kalbėti nori, bet nebegali

nebemoki kalbėti

Alkoholinė:

vartojami taurūs gėrimai, gausiai miksuojant su ledu, sultimis, sirupais ir visai kitais atributais (“Svarbiausia – neprimaišyti.”; “Greit eisiu namo.”; “Kažko nelenda”; “Kažko neduoda į galvą.”; “Aš be zagirono negeriu.”; “Padaryk man kokteilį.”)

vartojami nebe tokie taurūs gėrimai, ledo nebėra, vaisvandenių – ne fontanai (“Dar pusvalandį pabūsiu.”; “Koks silpnas kokteilis, alko net nesijaučia. Tikrai įpylei? Dapilk dar truputį, aš sakau, kažko nesijaučia”)

vartojami gėrimai, laižomi dugnai (“Tai kur ta kola? Nebėra??? Turit uogienės? Suplaksim gaivos. Nėra? Tai gal arbatos? Nėra? Nu ir gerai, šiaip tai be zagirono ir reikia gert, mūsų tėvai tai per balius taip ir geria ir nieko.”)

Dažnai po to seka:

1) klausimai, kur artimiausias načnykas, iš jo parneštų svaigalų suvartojama penktadalis ir krentama be sąmonės;

2) atveriami šimtus metų saugoti mergautiniai asmeninio baro lobiai („Čia aš kažkokį konjaką radau, šeimininkas gal nesupyks, kažkoks „Otard“), kurių magiško skonio vėliau neatsimena niekas.

Laikysenos:

laikaisi oriai ir santūriai, damos palengva suka ratus ant aukštakulnių

laikaisi oriai, bet nebe taip santūriai, damos ratus suka su pagreičiu

laikaisi, damų aukštakulniai rankinėse

Kam tu pilstaisi, gi nesipilstyk“

nesilaikai, “Išneškit damas!” (pastarajame etape slypi atsakymas į klausimą, iš kur tos mėlynės ir kodėl skauda kūną; pametami drabužiai.)

Gurmaniškoji:

Įdarytos alyvuogės, pelėsiniai sūriai, austrės, papajos, gulbės pienas, dangiški migdolai…  (priklauso nuo aplinkybių)

<…>

(~5-9h tarpas)

Hezburgeris, Tauro Kalnas arba Makas (nuo aplinkybių nelabai priklauso) (Yra tekę rasti save Tauro kalno drive in eilėje taxi su išbadėjusiais likimo draugais)

Muzikinė:

groja neutrali foninė muzika

kažkas išdrįsta uždėti norimą dainą youtube (“Aš jus visus nustebinsiu”)

„Uždėkit kažką, kad padainuot, pašokt

„Uždėkit Rihanos/Gagos“

UŽDĖKIT LIETUVIŠKOS. LIETUVIŠKOS SAKAU.“

„Tu neslėpk savo veido plaukais… Ir akių tu nesuki į šalį…“

“Kas ti ble prie pulto?”

„Uždėkit Butkutę!!!“

youtube shufle arba nutraukti laidai, niekas nepastebi, pametamas svarbiausias laidas, groja pusė kolonkių, laidas ryte randamas ant stalo

Šokių:

nešoka niekas

šoka dviese

šoka trise

šokėjai nebetelpa

šoka ant paviršių, aukščiau nei 1,5metro („Kažkas išliejo gaivą!”)

šokėjai krenta, bet šoka

šoka ratu

šoka ratu dviese

šoka po stalu

šoka vienas ratu

nešoka niekas

Fotografinė:

Pasifotkinkim, kol neišgėrę.”

“Pasifotkinkim. Vajetau, kaip negražiai išėjom.”

„IŠTRINK.“

“Nebefotkinkit.”

“Reikia fotkintis, KUR TELEFONAS. IMK MANO, GERESNIS BLICAS.”

<…>

“Kur TELEFONAS?”

“PASIFOTKINKIM. Parodyk, kaip išėjau“

„KAIP GRAŽIAI IŠĖJOM. DEDAM. TAGINK.”

Finale iš 935 kadrų į viešumą gali būti publikuojami maksimum 3.

Išėjimo:

„Dar pusvalandis ir galėsim eit“

„Eisim piškom, ką ten tą taksą kviest, čia netoli“

(po 2h)

„KVIESKIT TAKSĄ“

„Ar iškvietėt kas nors taksą?“

„Kvieskit autobusiuką, netilpsim gi

„NEKVIESKIT TO BRANGAUS, AŠ TURIU APPSĄ“

„Atvažiavo gi taksas, aukitės.“

Ko jūs nesiaunat?“

„Išvažiavo taksas“

„KVIESKIT TAKSĄ“

„Nu, dėde, kaip jums šiandien darbas, daug girtų?“

O dabar rankytes į viršų, mažuliai, jau tuoj tuoj pavasaris!

Rodyk draugams

Apie naujametinį siautulį, įdomius gėrimus, sugyvūnėjimą, Minimal Mondays ir garsų harmoniją

Aš visada būnu baisiai nusiteikusi prieš naujakus, nes tai būna metas, kuomet visur vyksta baisus chaosas, eiliniai dalykai kainuoja penkissyk brangiau, barų grindys mirksta purve, o girtos mergos kritinėja miesto gatvėse jau be šukuosenų.

Kuo skeptiškiau nuteikiu, tuo geresnis būna naujakas. Kartais būna toks geras, kad prireikia trijų savaičių prisiruošt prisėst ir papasakot, kaip viskas einasi nuo praeito karto, kai dalinausi praėjusių metų apžvalga. Tai žinokit einasi žiauriai gerai. Saulė šviečia, žmonės šypsosi, kaip kadaise apsiniaukusią niūrią dieną Berlyne sakė vienas klasikas (pavardė redakcijai žinoma). Ne ne ne, viskas gražu. Ne niūru. Kai būna niūru, man vis tiek būna gražu.

Naujųjų metų atradimai: slapti Yucatano vingiai po žeme – eini eini, kambarėlis po kambarėlio, o ten dar vienas įėjimas į kambarėlį. Plytelės padužę, mes irgi dužom.

Kai vakarėlis prasideda pirmadienį (nes visi supratingi po Kalėdų prisiėmė išeiginių ir nėrė į virtinę (nesuprantigieji tuo tarpu gailiai dūsavo eidami į darbą)), atsinaujina ketvirtadienį, penktadienį jis prasitęsia, šeštadienį nubundi kokoso drožlėse (nes Rafaelo) jau sutemus ir pasižadi, kad gana, bet tau paskambina ir praneša, kad taksi privažiuos po valandos, ir tu vistiek kyli iš mirties patalo ir sklendi į tūsą kaip Feniksas iš pelenų, o tada krenti dviem paroms į Coco Jambo (daina tokia), tai suprask, kad naktis iš ketvirtadienio į pirmadienį pavyko.

Šventės baigėsi, tegyvuoja šventės, ačiū, lauksim kitąmet, gal ir gerai, kad negreit.

Keletas įžvalgų:

Prisieikiu, Minimal Mondays reikia įtraukti į kokį nors UNESCO paveldo sąrašą. Tai yra toks geras dalykas, kad aš norėčiau žinoti, jog, ir prabėgus dešimčiai ir dar daugiau metų jis niekur nedingtų. Žmonės mėgsta šokti! Sninga, šąla, bala, nusispjaut, bytas kala.

Dialogas prie wc:

-Čia kažkokią eilutę darot?

-Ne, kvadratą.

Apie savitvardą:

„Žmonės į tūsą visų pirma mašinas ima ne tam, kad kažkur nuvažiuotų, o tam, kad negertų.“

Nauja anime rūšis: Magna. Beveik kaip mana iš dangaus. Tik komiksais byra.

(Netyčia pakliuvau į Xfaktoriaus ir The Voice žiūrėjimą)

Apie Deivio Renatą:

„Gražiausia Lietuvos moteris? Abejočiau. Nu kad aukščiausia tai jo.“

Apie antrininkus:

„Donskovas – Lietuvos Alicia Keys“

Apie fokusus:

„Tai kur DiArchy dingę? Jau matyt iš kokio ledo kubo neišlenda“.

Apie žvilgsnius į ateitį:

„Norėčiau tokios technologijos, kad telikas nujaustų, jog Prūsaitis pradės juoktis ir išsijungtų.“

Apie atrodyseną:

„Ji atrodo kaip Cher ant spydo“;

„Ji atrodo kaip Giulijos ir Miss Nelaisvės hibridas“.

(Xfactor ir The Voice apžvalgą čia baigiam)

Apie lyrinius nukrypimus:

„Aš pas jį užėjau buteliui vyno, pasibudau dvi paras“.

Apie įdomias lokacijas:

„Adresas – Erkių 5“.

Apie pasiteiravimus:

„O miesto eglutė mokama?“

Apie sugyvūnėjimą:

„Čiaudau kaip pudelis.“

Apie atsikalbinėjimą:

„Pati tu kankorėžis.“

Apie polinkius:

„Labai tada buvom pasinešę ant altruizmo.“

Apie Laiko tėkmę:

„Dabar yra devym devynios ryto.“

Apie meilę literatūrai:

„Man labai patiko Kamiu – „Svetimas“. Nes trumpa.“

Apie įdomius gėrimus:

„Šitas kokteilis vadinasi „Nebėra kolos“.“

Apie keistą smegenų veikimą:

„Galėtumėm „Iliadą“ mintinai mokėt. Bet mokam nuo pat pradžių iki galo Dj Dalgis – „Žalia Siera“.“

Apie kryptis:

„From ashes to ashes. From zero to zero. From Paris to Berlin.“

Apie tai, kaip faktai šaltą tamsią naktį miegant po septyniom kaldrom visai nepadeda:

-Ė, bet tai yra miegmaišiai, kur ant sniego galima gulėt.

-Yra ir moteris, kuri smėlį valgo, bet ką tai keičia?

Apie brandą:

„Jei žmogus skambina, o ne rašo žinutę, tai jam tikrai per trisdešimt“.

Apie garsų harmoniją:

„Skalbiuos batus, tai realiai trepsi visi namai.“

Beje, būna, kad žmonės užsideda septynias baltas maikes. Because they can.

Nežinot, kodėl mano priminimuose yra toks lakoniškas įrašas „Mantvydas“. Why? Wut? Wtf? Mantvydai, pa-ma-ja-kink.

Susitinkam sausio 29 Opiume, pliusuose, aš šoksiu like no one‘s watching, atsakau.

Rodyk draugams

2015-ųjų metų geriausieji

2015-ieji buvo įspūdingi. Įvyko visko tiek daug ir nugyvenom tiek visko, kiek kitiems į dešimtmetį netelpa. Kontrastas to, kaip jaučiausi, atrodžiau ir kaip gyvenau pirmąją bei paskutiniąją metų dieną net man pačiai sunkiai protu suvokiamas. Gyvenimas vertėsi, sukiojosi, mėtė, vėtė, džiugino ir skaudino, bet štai įsipilu sau vyno, apžvelgiu visus prabėgusius metus ir šypsaus. Nes mes gyvenam. Dieve, kaip įdomiai mes gyvenam.

Metų iššūkis: Kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, o tu įsitveri ir nepasiduodi.

Metų inside tūsas: Šiemet daug – prasidėjo nuo Naujako (ajaja ko ko džambo, a ja jė, kai kam trys valandos rūkomajam ir kiti reikalai), vienas pirmųjų žiemos savaitgalių sodyboj, vienas pirmųjų vasaros savaitgalių toj pačioj sodyboj, T. K. išleistuvės, labai daug nebūtinai savaitgalio vasaros vakarų Terasoj, prie terasos, Piano, prie Piano (kai važiuoji su taxi namo 500m iš Piano ir atgal, visur), labai labai stiprus savaitgalis Nidoje (magija) ir vos prieš porą savaičių įvykusi daugybę valandų trukusi transliacija po Vilnių.

Metų public tūsas: Pillowtalk (Studio 9), Opium sezono atidarymas ir visos Smalos.

Metų festivalis: Tai aišku Sūpynės (kai ketvirtadienio naktį jau buvom nuveikę daugiau nei per visas praeitų metų Sūpynes, kai atsiradom trijose valtyse vienu metu, plaukėm per pievą, ir buvo cirkas), Yaga Gathering (joga 9 ryto ir „žemyn žiūrintis suoliukas“) ir Opium ant bangos (Nida yra Magija, aš jums sakau).

Metų savas festivalis: Skardis.

Metų antraštė:

Metų keistas vakaras: ambient koncertas bažnyčioje Kopenhagoje. Niekada nepamiršiu.

Metų erdvė: Opiumas.

Metų sportas: joga (taip, 2015-ieji yra metai, kai aš pradėjau reguliariai sportuoti, pietauti vegetariškuose restoranuose ir pirmą kartą nuvažiavau į Yagą.)

Metų stiliukas: Eurovizija, Albanijos pranešėjas.

Metų DJ: Mr Gooze, Anna Hanna, Split Pulse, 12 inčų po žeme.

Metų netikėtas miestas: Kopenhaga.

Metų trauma: bernai lunatikai.

Metų kančia: šis ruduo, užkariavęs dalį žiemos, kai lyja lyja visą naktį, tada ateina rytas ir vis tiek lyja. Ir pradeda tirpt batai ilgainiui.

Metų connecting people:

Metų sprendimas: apverst gyvenimą aukštyn kojom.

Metų sprendimas 2: visiškai nebeskaityti naujienų portalų.

Metų Why?: kai žmogus kolekcionuoja delfinus ir turi jų penkis šimtus.

Metų foto:

Metų nuleistos rankos: vokiečių kalba. (Fun fact: kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.)

Metų dialogai:

Apie išsitaškymą (veiksmo vieta – „Savas kampas“):

A: Kur mes?
B:
Taigi ŠMC.

Apie elitines Vilniaus vietas:

-Gal einam į Poshą arbą Disco 311?
-Gal geriau šūduose išsivartom?

Metų lyrika:

Metų nepasitenkinimas: „Man labai nepatiko knyga „Gyvenimas po klevu“. Penkiasdešimt puslapių apie tai, kaip bobutė kažkur eina. Tada marti padaro kiaušinienę, o tada ją pervažiuoja traktorius. P-z bl***. Welcome to Lithuania“.

Metų žiauriausias bachūro tipažas: 44 metų Adic House didžėjus.

Metų pravardė: Pelėsis; Humana.

Metų pokštas: „Demotyvacija - kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“. Oleg Surajev

Metų antitipažas: bernai verkšlentojai, intrigantai, fanatikai ir lunatikai.

Metų ego:

Metų pamoka: negalima pasitikėti niekuo. Niekuo.

Metų rūgštis: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.”

Metų gėlė: preparčio žiedas.

Metų gėrimas: šaltas baltas vynas.

Metų silpnybė: naivumas ir pasitikėjimas žmonėmis.

Metų spalva: juoda.

Metų drabužiai: juodi.

Metų serialas: Six Feet Under, House of Cards, Better Call Soul.

Metų filmas: ir vėl visai filmų nežiūrėjau.

Metų WTF: French Affair.

Metų sąmojis:

Metų netikėtumai: Kai įkrenti į taksi, o vėliau paaiškėja, kad taksistas skaito tavo blogą ir ploja katučių. Linkėjimai!

Metų muzika: Jamie XX, Caribou, kaip visada Depeche Mode, Disclosure, Fleetwood Mac, Moderat, still Pet Shop Boys, Red Axes, Tame Impala, The Black Keys, Thievery Corporation, Todd Terje, Trentemoller, Museum of Bellas Artes, Nadastrom, Semisonic, Ace of Base.

Metų gabalai parymot: Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus, Mark Farina – Dream Machine, Chet Fakker 1998, Golden Parazyth – Donwtown Game, Tove Lo – Habits, Arctic Monkeys – 505, Peter Gabriel – Don‘t Give Up (Ft. Kate Bush), The Cure – Pictures of You, Amazing – Tell Them You Can‘t Leave, Cat Stevens – Where Do the Children Play.

Metų gabalai pariaumot: Erasure – Always, Dinamika – Abejingumas, Museum of Bellas Artes – Who Do You Love, Randomer – Bring, New Order – 5 8 6, Van McCoy – The Hustle, Kwamie Liv – Comin Thru, Karolina Czarnecka – Hera Koka Hash LSD, C.A. R. – Angelina (Manfredas Remix), Just Jack – Starz in Their Eyes, Omar – I Wanna Know (Vocal Mix).

Metų gabalai pasilydyt: Roisin Murphy – Ancora Tu, Jamie XX – Loud Places, All Saints – Pure Shores, Jimmy Edgar – Let Me Tell You, TB – Invitation to Love, Howling – Signs (Rodhad Remix), Pillowtalk – Soft (Life and Death Remix), Caribou – Your Love Will Set You Free (C2’s Set You Free Remix), Nadastrom – Somebody, Eliphino – More Than Me, Tame Impala – The Less I Know the Better

Metų maistas: Alyvuogės ir graikiškos salotos. Neribotais kiekiais. Zefyrai. Ribotais kiekiais.

Metų atokvėpis: tie nuo žalio tilto nulėkę balvonai.

Metų vaizdas nuo tilto:

Metų naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) nebeišsifistinėk ir paslaptinių miestelis.

Metų rojus: Ir vėl namai. Bet jau nauji.

Metų kelionė: Atėnai pas meilę.

Metų performansas: Martyno Švėgždos Von Bekkerio koncertas fone piešiant graffiti atlikėjui. („Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“. Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“)

Metų durnius: Tu. Taip, tu.

Metų nuvalkiotas humoras: juoktis iš supermamų bei Londono lietuvių ir attendinti bei juoktis iš įvairių Pūko & co. koncertų. Tai nebėra juokinga, brangieji.

Metų gaisras: Kai užsidegi festivalyje nuėjęs į WC.

Metų (ką ten metų, visų laikų) gražiausias Lietuvos bernas: G. R.

Metų žemumos: grasinti žmogui, kurį mylėjai; skaityti svetimus chatus.

Metų pavyzdys, kaip nereikia daryti: Ten Walls.

Metų pažadas sau: jokiais būdais nebesitaikstyt su bullshitu.

Metų optimizmas:

Metų Citatos (labai daug): „Sporte paskutinis, prie taurelės pirmutinis.“; „Ačiū už nuostabiai prarastą laiką.“; „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“; „Išbalink mane. Išnešk iš manęs balius.“; „Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“; „Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“; „Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“; „Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“; „Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“; „Geriausia kava yra ratai.“

Metų kirpimas: „Mane mokykloje vadino Nomeda. Nes atėjau kaip Nomeda apsikirpęs. Visi juokėsi, bet Andrelis palaikė.“

Metų fizikos dėsnis: galva pralindo – pralįs ir kūnas.

Metų klausimai:Uostai save?“; „O pasakojau, kaip Darius Užkuraitis matė mano vaginą?“; „Tau šalta fiziškai ar dvasiškai?“ ir aišku „IS THIS REAL LIFE“?

Metų vaidmuo: kai vaidini Nulį.

Metų niekam nereikalingas prieskonis: kalendra.

Metų poza: Lopuso. Nuo žodžio „Lopas“.

Metų knyga: „Dustavo enciklopedija“.

Metų aktivija festivaliuose: pergėrimo workshopas.

Metų kokteilis: „Rusija“: 300ml vodkės, o į ją įleistas žalias kiaušinis. Kai geri, užsikandi ikra.

Metų liga: saulės vėžys.

Metų lyricsai: Titaniko soundtrackas: One small you open the door“; „Vibruok vibruok, tikėti neverta…“

Metų būsena (šiemet daug): „Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“; „Lova, sumuštiniai ir žemėlapiai.“; „Atsikeli ir varai. Alų toliau.“; „Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“; „Koldūnai pasmerkti“; PER JAUKU.

Metų prietaisas: etnoskopas (kur pridedi prie krūtinės ir nurodo tautybę).

Metų Vojažas: nubudus likus pusvalandžiui iki vartų užsidarymo lėkt ant sparnų į oro uostą. Ir spėt. Nu tai aišku spėt.

Metų komplimentas: Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.

Metų postas: Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos.

Metų sena atsinaujinusi draugystė: P. J. (Pim pim!), A. B. (Kliučina, Pikų dama ir kiti reikalai ^^).

Metų trūkusi kantrybė:

Metų nauja draugystė: šiemet net trys: I. M., A. M., J. A. Turėjo būti dar viena, baisiai džiuginusi, bet.

Metų moterys: kiek tų puikių moterų! Visos jūs mano puikios, jūs žinot.

Metų vyrai: keturi kampai: A. S., K. M., P. J., P. V.

Metų sukaktis: blogui 10 metų.

Metų bosas: ir vėl A. I. (sakot bepigu rinkt, kai vieną bosą turi? Turiu ne vieną.)

Metų skausmas:

Metų varikliai: Juokas, meilė ir muzika.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Linkiu, kad aplinkui būtų daugiau žmonių, su kuriais viskas įmanoma. Nes gyvenime nėra nieko, nieko neįmanomo, brangieji. Ir kad visada būtų, ką mylėti. Nes be meilės niekas neįmanoma, niekas.

Mano krištolinis rutulys sako, kad laukia fantastiški nauji metai. Aš jums pažadu. Na o dabar einam švęst.

Rodyk draugams

Apie lankomiausius (bet ne laukiamiausius) 2016-ųjų festivalius. Jūsų dėmesiui - Skardis 2016.

Yra toks festivalis, apie kurį žino ne kiekvienas, bet dalyvavęs yra tikrai ne vienas. Jam metų laikai, jūsų amžius, socialinė padėtis, lokacija ar kiti antraeiliai niuansai visai nerūpi. Pirmą kartą bloge publikuoju tekstą, kurį sukalėm kartu su bendraautorium, mano mūza. (Nežinau, koks čia vyriškos lyties atitikmuo tiktų, bet mano mūza yra male). Pristatome jums festą Skardis 2016 (su šaižiai karčiais besibaigiančio Skardis 2015 paskutiniais pasispardymais (Skardžio 2015 baigiamojo mėnesio 15 dienų paliekamos dalyvių valioje. Ačiū dalyvavusiems.))

Kas tai: Lankomiausias ir populiariausias festivalis Skardis. Vienintelis festas iš kurio sunkiai išvažiuosi, o emocijų užteks ilgam. Tai yra toji būsena, kuri jus apima po hedonistinių savaitgalio ir nebūtinai linksmybių ir vingrybių (nebūtinai turi būti linksma, kad atsidurtumėt Skardyje). Kuo būna linksmiau, tuo Skardis skardena garsiau. Tai tas festas, kur jau sekmadienį vakarop prasideda maždaug, stato visi palapines, o pirmadienį iš ryto main stage’e pasirodo full line up ir būna per daug garso ir per daug šviesų.

Apie line-up: 2016 metų Skardžio line up’ai dar neaiškūs - taip pat kaip dalyvių užmojai. Stengsimės prikviesti ir kuklių (trečiadienio rytai) ir turbo vau zviozdų (po nakties iš penktadienio į antradienį). Grupių ir atlikėjų repertuarai vėl varijuos tarp euforinių vienu-viskio-stiklu-per-daug šlagerių, salei plojant atsistojus ir melancholerinių noriu-mirt-vakar ritmenbliuzo nenaujienų.

Didelė tikimybė, kad non stopu gros Adele – Hello ir niekaip neišeis išjungt. Niekaip.

Apie palapinių miestelį: Palapinės dažniausiai pradedamos statyti sekmadienio pavakarę, bet tai nėra tiksli data - visi laukiami bet kada, bet kuriuo paros metu. Antradienį vemiant Submarino tualete ar penktadienį pamiršus (m)oralines normas Opiumo rūkomojo šešėliuose. Patartina pasiimti šiltų rūbų, nes Skardis žinomas kaip labai kratantis, mėtantis ir vėtantis festivalis. Taip pat naudinga iškart nuspręsti keliavietėje palapinėje sutiksite festivalio pradžią - vienvietė jau geltonioliktus metus muša rekordus. Prasidėjus pirmiems skardžio dalyvavimo požymiams palapinių miestelyje vieta – nemokamai.

Apie workshopus aka aktivijas: “Pergalvok praeitį”, “Susirūpink ateitim”, “Vos išvenk socialinės savižudybės”, “Valgyk kebabą verkdama(s) vienumoj” ir festivalio sold-out’as/populiariausias “Atsisakyk savo kreivų klystkelių amžiams, bet tik kol kas” (įskaičiuotos į abonemento kainą). Dar viena populiari veikla – „Moralinės pliūchos per veidą“. Veda profesionalai, reikėtų registruotis iš anksto.

Apie VIP zoną: VIP zona yra, bet ar jūs ten norite, verčiau gerai pagalvokite. Viskas ten slow motion ir giliau krenti. Seselės rūpinasi.

Kelios iš Skardyje 2015 nuskambėjusių liūdnai pagarsėjusių skardentojų frazių:

„Su gimtadieniu mane. Kind of liūdi šeima, artimieji ir antstoliai.“

„Skardis atbildėjo su trenksmu“.

„Krentu skardžiu“.

„Toks Skardis, kad nebeturiu, ką pridurti“.

Apie bilietus: Taip, bilietų nėra. Yra tik abonementai arba lifetime membership. Ir tie tik su pakvietimais. Beveik Rotary klubas tik, kad visiškai ne. Priimame VISA, MASTERCARD, MAESTRO ir banko pavedimus. Grynų ir taip nebeturėsit, remiantis Skardžio statistika. Abonementai brangs.

Apie rėmėjus: Skardis 2016 net neieškos rėmėjų. Rėmėjai ras patys.

Ko negalima įsinešti: Neleistinų daiktų sąrašas apsiriboja optimizmu kitiems festivalio dalyviams - griežtai draudžiama įnešti vilties kitiems žmonėms - festivalio tikslas yra ugdyti socialinę atsakomybę arba priešpriešybę jai savarankiškumo, arba “aš-pats” keliu.

Papildoma informacija: Festivalio prokurvatūra pasilieka teisę neįleisti basic bullshiterių, kurie imituoja asmenines problemas. Tam tikra “your-problems-must-be-this-tall” kartelė bus taikoma jums pranešus, kad ruošiatės dalyvauti festivalyje. Organizatoriai pasilieka teisę potencialiems dalyviams pasakyti, kad jie neverti festo ir gali eit lauk su savo basic problemom.

Beje, „skardis“ yra baisiai lankstus ir lengvai pasiduoda lingvistinėms vingrybėms. Drąsiai galima iš jo gimdyti tokias būsenas, kaip kad „Skardis skardena“; „Skardis skardena–>Skardiena–>Skardienos kebabas–>Skarmalas“; „Skardis–>Skylė–>Duobė“

Registruokitės bet kada atsibudus, atsidusus ir supratus, kad jau Skardis. Laukiami beveik visi!!! Daugiau info PM.

Rodyk draugams

Nerimai

2015-ieji yra metai, kuomet, jei kas pirmąją metų dieną būtų man pasakęs, kaip viskas atrodys šiandien, patikėjusi nebūčiau. Tai metai, kuriais visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. 2015-aisiais spėjau pražilt, smarkiai kilti ir smarkiai kristi. Šiais metais mano širdis tiek kentėjo ir buvo mėtoma, talžoma ir skaudinama, paglostoma ir vėl nusviedžiama toli, kad, šią akimirką, atrodo, nebeturiu jėgų iš viso ką nors jausti, nes nebėra jau kuo ir nebėra prasmės. Nieko nebėra. Tuščia viskas.

Ir neaišku, kas tikra, kuo galima tikėti ir kuo pasitikėti. Visos situacijos, pokalbiai, tiesos manęs nebeįtikina, nes nebežinau, kas yra tiesa. Sapnai maišosi su realybe, ne visada aišku, kur ji. Nežinia siaubingai gelia, nes nežinai, su kuo kovoji ir nežinai, ko bijoti. Bijoti kažko tikro, kaip ir sakei, visada kur kas geriau už nežinią.

Mano galva – dūzgiančių bičių avilys, viskas bėga, lekia, aš nespėju. Tik noriu nuo visko atsitraukti ir nieko nebegalvoti, nieko nejausti. Rodos, jau nebėra vietos, kur neskaudėtų. Nes jau nieko nebenoriu ir nieko nereikia. Norisi užsimerkti ir atsibusti kažkur kažkada, kai viskas bus geriau.

Rodyk draugams

Septynios rekomendacijos gruodžiui

Būna laikas, kuomet viskas verda, sukasi ir yra baisiai juokinga ir šmaikštu. O būna, sėdi ir žiūri bukomis akimis į niekur, ir tiesiog norisi truputį sustoti ir nieko nedaryti. Gal tai apatija. „Nesiapatink“, sako man.

Betšiandien ne apie tai. Šėlsmo ir pokštų aprašo dar teks palūkėti, dovanokit, šiandien aš šiek tiek santūriau.

Kai žiauriai daug dirbu, man baisiai norisi viską veikti. Skaityti, rašyti, žiūrėti, išmokti. Bet tada tam laiko nėra. Visada svajoju apie tą magišką metą, kuomet galėsiu pažiūrėti visus nematytus filmus ir perskaityti visas neskaitytas knygas. Betgi. Tais laikais, kai laiko atsirasdavo, ir tas noras smarkiai sumažėdavo, nes kai nieko nedarai, tai ir nesinori nieko daryti. Tad vienintelė išeitis dabar tėra suvokti, kad the time is now, ir ne rytoj, ir ne po mėnesio, ir mėginti kažkaip visus tuos domėjimosi objektus sugrūsti į trumpučius laiko tarpus dabartyje.

Viską, ką veikiu, aš privalau išanalizuoti ir ištaršyti (jūs pamatytumėt, kaip atrodo mano skaitomos knygos ir kiek kartų stabdau žiūrimus filmus ir leidžiu mintims pasileist per jų keliamas asociacijas ir ieškau atsakymų į klausimus) ir dar parodyti kitiems. Štai jums mano rekomendacijos gruodžio mėnesiui, kuomet, tikiu, rasis laisvesnių akimirkų pasiglostyt savo nepatenkinamą žingeidumą (ak, kaip kartais gaila eiti miegoti, nes gi viskas taip įdomu, ar ne?)

1.Žiūrėkit Six Feet Under. Žinau, žinau, senas reikalas, tačiau vis neprisiruošdavau. Džiaugiuosi, kad tada, kai rodė LNK, žiūrėti nepavyko ir dabar dar turiu dar bent tris sezonus nesuspoilinto gėrio. Frances Conroy yra kieta aktorė.

“I wish that just once people wouldn’t act like the clichés that they are.“

“Academia is one huge circle jerk. All the sequestered people desperately defending the one good idea they have had in their lives.“

“I know stealing a foot is weird. But, hello, living in a house where a foot is available to be stolen is weird.“

Šiuo atveju, kaip buvo ir su Nip Tuck bei Breaking Bad, soundtracko kapstymas pažiūrėjus seriją – kaip desertas po pietų.

Random fact: Aš žinojote, kad Sex and the City opening theme song sukūrė Groove Armada?

2.Klausykit Tame Impala. Man sakė, kad čia irgi senas reikalas ir nėr čia ko aikčiot, bet šiuo metu man vyksta tas žavusis atradimo etapas, kuomet įrašai sukasi aplink mane be paliovos. “The Less I Know the Better“ yra nepaprastumo gražumo kūrinys.

It‘s not now than ever. Better late than never, ar ne? Gal ir ne, kas ten žino.

Dar klausykit Museum of Bellas Artes. Šokit.

3.Pažiūrėkit filmą Amy.

(Kalbant apie filmus, esu smarkiai kalta sau ir draugams, su kuriais mažai kada turiu ką kalbėti apie filmus, nes filmų beveik nežiūriu. Jums pritrūktų oro sužinojus, kokių kultinių filmų aš nesu mačiusi. (IMDB rodo, kad iš pirmojo 250-uko mačiau 43, doh.) Matot, dažniausiai mano filmų laiką užpildo tie, kuriuos verčiu, bet verčiu ne visada tai, ką rinkčiausi žiūrėti šiaip. Be to, man, kaip ir daugybei šiuolaikinio pasaulio individų, nepaprastai sunku sutelkti dėmesį. Tiesą sakant, darosi vis blogiau. O į kino teatrus aš nenueinu, nes laikas vis atrodo netinkamas. Ironiška gyventi kino teatro pastate, bet tame kino teatre dar nebūti buvus.

Kai pamačiau, kad trukmė – 2h, numaniau, kad didelė tikimybė, jog išjungsiu neišlaukusi pabaigos. Bet taip įtraukė, kad, ko gero, žiūrėčiau dar dvi ir nemirksėčiau. Taikiai ir nuosekliai išdėstyta Amy Winehouse istorija, žinoma, puiki muzika, apžvalga gyvenimo-rokenrolo, kurį stebint sunku patikėti, kad laikai tai šie, o pati Amy buvo vos penkeriais metais vyresnė už mane. Buvau primiršusi/praleidusi keletą biografijos niuansų, kuriuos filmas gražiai užpildė ir užkabino ant dokumentikos.

4.Skaitykit Beigbederį. Jei manęs paprašytų papasakoti mano skaitytų jo knygų siužetus, tai padaryti, ko gero, būtų užduotis sudėtinga. Jo knygose aš nematau istorijų, matau šaižias įžvalgas, kurias, regis, įžiūrėti ir konkretizuoti ir pati galėčiau (bet negalėjau). Prie Beigbederio vis grįžtu jau daugiau nei dešimt metų. Ir mano pirmas blogo įrašas 2005m. buvo citata iš “14,99eu”. Dabar skaitau “Prancūzišką romaną”. Knygos lyrinis herojus sakosi neprisimenąs savo vaikystės. Svarstau, ar tikrai įmanoma neprisiminti, jei prie tų ankstyvųjų epizodų vis negrįžti ir nepakapstai, kad neužsimirštų, ir kiek gi tikras tas pagrindinis herojus. Mano mėgstamiausia jo knyga – „Romantiškas egoistas“.

Šio autoriaus atveju gaila, kad turbūt niekada neišeis skaityti, arba bent jau palyginti, su versijomis originalo kalba, nes prancūzų kalbos paskaitose teišmokau pasakyti „Povilas est un musicien“, bet ir tada dėstytoja papyko, nes juk „Povilas est un etudiant“ (sakė ji), bet kur ten jai suprast.

5.Nustokit juoktis iš supermamų ir žmonių, kurie įvairių feisbuko grupių ir puslapių postuose rašo su klaidomis savo pasireiškimais rodo ne patį geriausią išsilavinimą ar intelekto lygį. Tiesiog nustokit. Iš pradžių gal ir buvo juokinga, bet tie socialinių tinklų herojai, kurių pramoga spėjo tapti visų Londono/Dublino/Kosmoso lietuvių forumiukų sekimas ir darkymasis iš kiekvieno pro šalį mesto pareiškimo, atrodo liūdnai. Juk tiek įdomių ir gražių dalykų yra gyvenime ir be tokių veiklų. Argi verta apsistot ties pašaipa, nejučia ir sparčiai virstančia piktdžiugišku šaipymusi? Neverta gi, tikrai neverta.

6.Nueikit į Dėvėtus ir paragaukit Saros vegababo. Tai yra vienas geriausių dalykų, kokius teko ragauti mieste pastaruoju metu. Kaina ir kokybė dera.

(Norėjau Dėvėtus įtraukti į samprotavimus apie naujas vietas, bet jiems juk jau metai, o aš tik dabar iki jų daėjau).

7.Išeikit bent trumpam iš Islandijos ar Trakų gatvės (kur strigus jaučiuosi jau per seniai) ir aplankykit naujas vietas.

Skaitykla. Toje vietoje apsilankiau pirmą kartą. Nuvedė kažkur laiptais, sakė niekuo nesirūpint, viskuo bus pasirūpinta, ir patekau į jaukią erdvę, kurioje prapuolėm kelioms valandoms. Visos tos knygos interjere yra kūl. Daug šokom.

Peronas. Taksi operatorė klausė važiuosiu į autobusų ar traukinių stotį (tarsi būtų labai didelis skirtumas). Kai atvykau, krito šlapias sniegas, o traukinių bėgiai tamsoje atrodė kažkaip mistiškai. Užėjus labai patiko. Laukiu to karto, kai užsibūsim ir paryčiais tiesiai iš ten sėsim į traukinį ir nuriedėsim bent jau į Kauną, nes kodėl gi ne.

Turgus. Arčiau, bet prasčiau nei Peronas (leidžiu sau šituos du lygint, nes sekė vienas po kito), bet vis tiek labai gerai.

Ačiū tiems, kurie vis netingi man parodyti kažką naujo. Tikiuosi, ir neaptingsit.

Rodyk draugams

Apie Mano Mieliausiąją (Su gimtadieniu, Pokahonta)

Šiandien yra vieno man labai svarbaus žmogaus gimtadienis. (Svarbių žmonių mano gyvenime yra daug, todėl Jums gali atrodyti, kad dėl tos gausybės tas svarbumas pasidaro nebe toks jau ir svarbus, bet taip nėra.) Meilės turiu tiek, kad pakanka jos visiems mano mylimiems ir svarbiems. Ir tie mylimieji tai jaučia. O JI, toji šiandienos svarbioji, yra svarbiausių iš visų.

Ji yra ypatinga. Toji mieloji, su kuria viskas yra įmanoma. Su ja viskas yra įdomu. Su ja ir jai pildosi norai, paikiausios užmačios materealizuojasi. Su ja nebūna liūdna, nes net liūdėt su ja savotiškai žavu. Su ja išnyksta atstumai tarp Kanadų, Graikijų, Australijų ir Milanų. Su ja nebūna gėda.

Gyvenimas buvo, yra ir bus mielas, kai yra tokių draugų, kaip ji. Kai gulim išsitiesę nesvarbu kada ir kur, geriam šampaną ir niekas, gi niekas niekas nesvarbu.

Ji – ilgiausias ir audringiausias mano gyvenimo romanas, kuriam baigtis niekada neleisiu. Ji – gražiausia pasaulio moteris. Netikit? Et, netikėkit, bet tai tiesa. Ji – tikriausias žmogus, kokį jūs kada nors esate sutikę. Su gimtadieniu, miela mano.

Už „Trečią brolį“, už nufilmuotus filmus, kuriuos parduosim už 28.000eu, už „Smėlio akimirką“, už „Ant kiek rytoj pirmadienis?“, už kristalizaciją, šokančią ūdrą – melagį, už „Party Monster“, už „Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns“, už dieną upėje, už Hello Kitty, kuri kalba jausmais, už aštuonis devinto dangaus vienetus, už tai, kad prarijus obuolio kauliuką neišauga pilve obelis, už Neries ežerą, už visus vojažus, už tai, kad jei neturėsim, kur pasidėti, vis tiek pasidėsim, nes turėsim viena kita, už tai, kad mes degsim vienam pragare, už didžiausią meilę gyvenimui su visais jo kaprizais, už tai, kad turėjom nieko neturėt, bet turim viską, ką norėjom, už tai, kas jau buvo ir kas dar bus.

Aš tave beprotiškai myliu.

(Nobody knows me as well as you do.)

Bonus: listas, pagal kurį jau greitai vėl šoksim:

Rusko - Hold On

Flash mob - Need in Me

Depeche Mode - The Sinner in Me (Villalobos Mix)

Erasure - Always

Of Monsters and Men - Little Talks

Becker - Switch (Oliver Klein & Peter Jurgens Remix)

Foje - Vaikystės Stogas

New Order - 5 8 6

Peaches - Set it Off

Bronski Beat - Small Town Boy

Basement Jaxx - Where’s Your Head at

Groove Armada - I See You Baby

Tiga - You Gonna Want Me

Mercy Dance - Pabučiuok mane

Fedde Le Grand - Put Your Hands up for Detroit

Fischerspooner - Emerge (Dave Clarke Remix)

Slam - Lifetimes

Parachute Youth - Can’t Get Better than This

Crookers ft. Roisin Murphy - Royal T

Depeche Mode - Shake the Disease

Modeselektor - Let Your Love Grow

Lemon Joy su Irma - Balta Meilė

Agoria - Kofea

Elektra - Juda Tavo Rankos

Moby - Lift Me Up

Basement Jaxx - Raindrops

Smoke City - Mr Gorgeous (Mood II Swing Mix)

Rodyk draugams

Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos. ADVICE FOR LIFE.

Man ne vienas žmogus yra sakęs, kad su savo entuziazmu ir nusiteikimu galėčiau coach‘int žmones visus iš eilės ir atgaivinėt po gyvenimo nesėkmių. Su savo nesąmonėm susitvarkius ir vis dar karts nuo karto besitvarkydama, tikrai mielai.

Taigi. Jūsų dėmesiui krūva faktų, informacijos, kuri pravers gyvenime ir tiesų, kurios yra visiškai teisingos. (Su lyriniai nukrypimais, o kaipgi be jų).

Jeigu jūsų išgėrę einate rūkyti be paltuko, nereikia stebėtis, kad pirmadienį ima kosuliukas.

Jeigu susipažindamas žmogus praneša, kad geriausia jo būdo savybė yra humoro jausmas, gero nelaukit.

„Visai nieko“ nėra komplimentas.

„Neblogai“ nėra komplimentas.

Dažniausiai savo gyvenimo detales (el.pašto adresą, šeimyninę padėtį, pavardę, profesiją, katinų skaičių) slepia patys neįdomiausi žmonės.

Niekas taip nedreba ir nepurto, kaip visi įmanomi 53 maršruto autobusai.

Kai kalbame apie valandų kiekį, pvz „Paulius pas tavo mamą prabuvo 7h“, naudojame sutrumpinimą „h“, kai kalbame apie laiką, pvz. „15val. „Marse“ prasideda happy hour“, naudojame sutrumpinimą „val.“. Nesakome15h „Marse” prasideda happy hour.”

Žodis “neesu” ir jo atmainos neegzistuoja.

The Kills nėra tas pats, kas The Killers.

Jammi kebabas arba McFlurry su Daimu kartais yra tai, ko gyvenime trūksta iki pilnos laimės.

Jeigu jūsų sūnus ar dukra mokyklos programoje turi anglų k., nereiškia, kad jis/ji yra ekspertas ir nepamainomas patarėjas visais anglų kalbos klausimais. Aš pvz. mokykloje mokiausi fiziką, bet tai nieko nereiškia.

Laikas Lietuvoje kasmet dusyk sukamas nuo 2003m. Ir vis tiek, atėjus metui sukti, niekas niekada nebūna iki galo tikras, į kurią pusę.

Vardas Jurga nėra tas pats, kas Jurgita, kaip ir Sima nėra tas pats, kas Simona, kaip ir Gedas nėra tas pats, kas Gediminas, kaip ir Vilma nėra tas pats, kas Ilma.

Jeigu žmogus, pažinodamas jus daugiau nei pusę metų, vis tiek nesugeba išmokti jūsų vardo, jis yra, nu sorry, bet retardas.

50eu yra daugiau nei 5eu.

Valgyti pusę kibiro ledų yra tas pats, kas pusiau čiulpti.

Dažnai nėra ne laiko, galimybių ar pinigų, o NORO.

Žmogui gyvenime kartais tiesiog reikia prisigerti.

Jeigu žmogus tvirtina, kad geriausia jo skaityta knyga – „Mažasis princas“, labai didelė tikimybė, kad paskutinį kartą jis iš viso kokią nors knygą skaitė penktoj klasėj.

If someone is nice to you, but rude to the waiter, they are not a nice person.

Jei jūs mylimųjų nepuoselėjat, jie jus palieka.

Apetitas kyla bevalgant.

Skolintis pinigų tam, kad atiduotumėte skolas, nėra gudru.

Jei jūs daug dirbat, turite ir daug uždirbti.

Gyvenime garantuoto nėra nieko. NIEKO.

Gerti uždarytame bare jam užsidarius po darbo valandų nėra gudru.

Jei geriate uždarytame bare, jau jam užsidarius, kitą dieną stebėtis, kodėl nėra gera, nėra gudru.

Joga, stabili finansinė padėtis ir savidisciplina viską sustato į vietas.

Jei geriate ir nerūkote, galvą kitą dieną skauda kur kas mažiau.

Rašyt/skambint interesantams penktą ryto prisigėrus nėra gudru.

Jei žmogus universitetus vis dar vadina institutais, Lukiškių aikštę – Lenino aikšte, o Pilies gatvę – Gorkio gatve, atsargiai su tuo žmogum.

Skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas.

Feisbuke nykščių žmonės tyčia nededa.

Jei interesantas į jus nežiūri, jūs nesirūpinkit, gali būti, kad jis susiras lievą kavalierių ir paskutiniai juoksitės jūs.

Kol jūs skaičiuojat svetimus pinigus, kažkas kitas ramiai sau uždirba tuos, kuriuos galėtumėte uždirbti jūs.

Kol jūs nedrįstat kalbinti jus dominančio interesanto, jį kalbina kažkas kitas.

Jei žmonės yra arogantiški, tai lopai jie, o ne jūs.

Tūsinti reikia retai, bet smarkiai ir su fejerverkais, o ne dažnai ir pusėtinai.

Gerai, pigiai ir greitai nebūna.

Vertimai iš/į anglų kalbą kainuoja daugiau nei jūs manote.

Jei jūs patys savęs nemylėsit, nemylės ir niekas kitas.

(šitas kartojasi, bet kai kurie, kaip matau, niekaip nesuprantat, todėl pakartosiu dar kartą)

Jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. Ir labai, labai gali būti, kad tas interesantas šiuo metu pietauja/geria šampaną/ima būsto paskolą/vedžioja šunį/niurkosi po kaldra su kažkuo kitu, bet ne su jumis.

Jei jums reikia pushinti interesantą, kad jums atrašytų, kad su jumis kažkur nueitų ir kažką paveiktų, su jumis draugautų, su jumis apsigyventų, su jumis tuoktųsi, su jumis apsivaikuotų, gali būti, kad visa tai jis ir padarys (taip, nupushinti žmogų įmanoma labai toli, tik ar reikia), bet oi tikrai maža tikimybė, kad galiausiai neverksit vieni virtuvėj. Tai jau geriau išsiprauskit lediniam realybės duše dar nieko neprisidirbę, o ne po penkių metų santuokos supratę, kad sėdit toj virtuvėj vienui vieni, braukiat pirštais per savo žilstančius plaukus, gurkšnojat krupniką ir galvojat, kaip čia reikės tą virtuvę dalintis. Nebūtinai gražiuoju. Tikriausiai negražiuoju.

Jei kažkas nutaria, kad jus kankinti, jūsų negerbti, jus skaudinti, su jumis nemandagiai bendrauti ar nesiskaityti yra normalu, bėkite nuo tų žmonių kuo greičiau ir kuo toliau. Tučtuojau. Nieko, kartoju, nieko nėra blogiau nei iš desperacijos leistis į meiles su lopais.

Dabar atsispausdinkit šitas tiesas ir išmokit mintinai. Ir gyvent tikrai bus geriau.

Rodyk draugams

Apie What’s Next, Samanthas ir Charlottes, liūtus ir avis, “Amneziją”, Somovą, Štombergą ir aistrą kambarinėms gėlėms

Norėjau kažkaip lyriškiau, bet ką jau ten. Gilius primadienio dūsavimus mandarinai ir savidisciplina gi visiškai sutvarko.

Tegu siurrealizmas virsta realizmu. Ir galima pasijuokti dar kartą iš savaitgalį išsijuoktų vėjų. Šįkart be iškarpų iš susirašinėjimų, nes visi perlai gimė gyvai.

Trumpai apie What‘s Next:

Prieškonferencinis dialogas, arba „apie neprigirdėjimus“.

„-Varau savaitgalį į What‘s Next.

-White Snake?“

Labai gerai tai, kad pranešimai ne ilgi, ne užtęsti, tie, kas pavarė, tai pavarė puikiai, Juozas is my love, su visais savo pričiūdais ir reklaminiais triūsikais, nes vieniems kai jau duota, tai duota, o kitiems net labai panorėjus taip nepavaryt. Kristupas Sabolius yra mano naujas interesas, pažadu sau rimčiau pasidomėti juo ir jo rašiniais, nes išklausyta ne pilna valanda buvo geras trigeris imt ir pamąstyt, taip labai maloniai.

Negerai: žiauriai neaiški programa. Užblūdijau ne aš viena, kitą kartą reikėtų aiškiau išdėstyti laikus. Gaila, kad kai kurie užsienio svečiai atsirado pagrindinėje scenoje, nors taip nieko doro ir nepasakė, o kai kurių vietinių pranešėjų mintys buvo kur kas įdomesnės, bet sulaukė mažiau dėmesio, nugrūstos į mažąją salę. Na, bet taip jau būna. Aj, nu ir eilini kartą wc situacija. Nu kamooon.

Absoliučiai visi verkė, kad nėra bariuko. Bet, kaip vienas draugas sakė, „Pop up bariukai dažniausiai būna su pop up policijos reidais“.

Aj, nu ir ne su mūsų gyvenimo būdu naivu būtų tikėt, kad suvaikščiosim į visą programą, ir šeštadienį atsikelsim į paskaitas, kai realybė tokia, kad šampanas laimi prieš sau numestas atsakomybes. Bet viskas bus gerai.

Juozo perlai:

1:„Jei aš vieną dieną pasirodau su triusikais ir kitą dieną nuperka 500 buteliukų kvepalų, tai aš parodysiu jums viską.“

2:„Gal kada atsiras tokie kremai, kur kaip lygintuvas ištiesina ten, kur reikia. <minia šėlsta> Gerai pasakiau, ania? Visi mes norim būti jaunesni, būkit ramūs. Gal jums neaktualu, man aktualu.“

Žmonių patarimai meilės tema:

„Būk Samantha, ne Charlotte.“

Apie geografines žinias:

„Varysiu į Slovakiją. O gal Slovėniją. Į Budapeštą žodžiu.“

Apie kelionių įtaką žmonėms:

„Jie nuvažiavę į Tailandą gal ir pasidaro linksmesni, bet po to ar turi ką pasiūlyt draugam?“

Apie lyrinius nukrypimus:

„Mes važiavom pas jį darbo reikalu pasiimti aplanko, bet pasimylėjom.“

Apie gerą atmintį:

„Kaip ten jo vardas? Laimonas? Aj joa, Dainius.“

Apie tobulus dj-ėjus (no racism intended):

„Dj Negriukas groja, šoka, nusirenginėja, mergos lipa, o jis mandagus, atvaro kartą į metus.“

Apie tai, kaip baigias gėrimai:

„Geri sau ledą.“

Apie pajamas:

„-Pirk būstą

-Tai kad išgalėčiau tik inkilą Radviliškyje.“

Apie puikius matematinius gebėjimus:

„-Kiek aš pučių turiu? Dv…ieną.“

Apie talentus:

„-Bet kaip tu gerai moki susikaupt.

-Ne, aš tiesiog miegu girtas.“

Apie talentus kalbai:

„Jis agresyvus ant anglų kalbos.“

Apie lemiamus faktorius:

„Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“

Apie Kiguolį:

„Kaip ten tas, Kotletas? Aj, Kugelis“.

Apie barų pavadinimus.

„“Amnezija“? Tai Kauno rajone yra. Stobal načnykas.“

Ar žinojote, kad Vilniuje yra bariukas „Savas ratas“? Bet ten renkasi tik savas ratas.

Apie higieną:

„Išsiprausiau su gaivikliais.“

Apie neįdomius pranešėjus:

„Ta moteriškė neįdomiai šneka, mums, pagiringiems, šou elementų reikia.“

Apie tai, kas trukdo progresui:

„Buvau stiprus ant fizikos, bet visą elektrą pragėriau.“

Apie savikritiką:

„Statybininkai išjuoktų pamatę pro langą, kaip mes čia mylimės.“

Apie atvirumą:

„Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad niekada nesakiau, jog Prisma – geriausia parduotuvė.“

Apie įvaizdžius:

„Barzdą bet kam uždėk ir gausis Somovas.“

Apie meilę gyvūnams:

„Man šuniukai patinka, nu bet ne penki.“

Apie savęs stabdymą:

„Aš tavo fotkes norėčiau laikint.“

Apie originaliausius wifi passwordus:

„Pas mus tai „Stombergas“ su „S“ didžiąja.“

Apie stimuliatorius:

„Geriausia kava yra ratai.“

Apie vakarėlius, į kuriuos nereikia eiti:

„Cementovkės visada šūdiniausi baliai.“

Apie etiketes:

„Ateik čia, Svieste, šaukė jis, nes anas su geltona striuke buvo.“

Apie įdomius būrelius:

„Yra čia toks būrelis. PGVS. (Patinai, gaunantys vaginalinio sekso.) Jų išskirtinė savybė ta, kad negauna.“

Apie kompleksus:

„Visada bandžiau savo ūgį nuslėpt. Bet ar pavyko.“

Apie filosofinius klausimus:

„Kas tave labiausiai taško iš judančių objektų?“

Apie realizmą:

„Aš niekada ir nesvajojau, kad mano santuoka ilgai truks.“

Apie įdomius polinkius:

„Aj, mes tai gėlių privalgom house parčiuose.“

Valgykit jūs kiek norit, tik atsargiai, neužsiraukit ant difenbachijos, nes galit bet kada mirt.

Ir šiaip gi, galit bet kada mirt, todėl reikia labai labai mylėti, daug juoktis ir nevaržyt savęs, nes žaviausios ir yra toks akimirkos, kai pasidavę jausmui jūs būnat tikriausi. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų ir kiek kartų tai jau būtų buvę sakyta. Kad ir kiek atsirastų bukapročių, velniai žino, dėl ko, užsimojusių maišyt jus su purvais. Liūtams avių nuomonė neturi būti svarbi.

Be juoko ir meilės gyvenimas būtų bevertis. Tai tiek.

Rodyk draugams

Apie fejerverkus, dumplainius, saldainius, gimtadienius, Opel Fiat’us, Nutellą, Sidro spalvos karstus ir nesibaigiančius egzistencinius klausimus

Sveikučiai. Žinau, kad laukėt, nes jau pradėjot judinti iš visų kampų KUR BLOGAS?

Tai prašom.

(Einasau, jau mėnuo prabėgo)

Aš kadangi gyvenime mėgstu siurrealizmą, tai pradėsiu nuo flashbacko į vieną šeštadienio vakarą, kuomet aš valgiau dumplainius. Dumplainiai užkabina ir tada jau nebegali sustoti. Ir valgai, kol apleidi svečius.

Apie kriterijus renkant mokyklos direktorių:

”Jo nepriėmė, nes jis metro šiampenkių ir ryžas.”

Apie orientaciją automobilių rinkoje:

“Jos mėgstamiausia mašina – Opel Fiat.”

Apie būsenas:

“O žinai, kai būna per jauku?”

Gyvenimo sarkazmas at its greatest:

-Ei, o kada tavo gimtadienis?
-Gruodžio dešimtą.
-Pala, kažkas dar yra gimęs gruodžio dešimtą… Aj, ne, mano močiutė mirė.

Gyvenimo sarkazmas at its greatest vol.2:

-O kiek tau bus metų?
-Dvymseptyni.
-Jau dvymseptyni?
-O ką, galvojai mažiau?
-Ne.

(Beje, mano geriausia draugė visus metus galvojo, kad jai šiemet sukaks 26. Kai perskaitė šį dialogą ėmė ir sutriko. Nes ji už mane penkiom dienom vyresnė. Sutriko visai kaip tie draugai, kurie nežinojo, kokiu adresu gyvena.)

Apie pasitikėjimą giminaičiais:

Apie fejerverkus:

”Šitie fejerverkai atrodo kaip saldainiai.”

Apie saldainius:

”Aš nesuprantu neskanių saldainių tikslo.”

Apie saldainius vol.2:

“Ar pažįstama situacija, kai paduoda bliūdelį saldainių ir visi “Vilniaus“ būna išrinkti?“

Apie moterų grožį:

Apie prisitaikymą:

„Sulytus pakelius rūkydavau kaip naujus.“

Apie šviesią ateitį:

Apie vaidmenis gvvenime:

”Aš Sūpynėse dirbau erke.”

Apie dėmesingumą moteriai:

„Aš jos net veido formos nepamenu.“

Apie optimizmą:

Mėnesio (jei ne metų) nuostaba: Pasirodo, kai kurie bernai, kai jų paklausi, ką jie veikia gyvenime (kas, mano ir ne tik mano nuomone, yra visiškai normalus klausimas, nes dažnai žmonių pasirinktas gyvenimo kelias juos gan smarkiai charakterizuoja), jie galvoja, kad tokiu klausimu panos tiesiog mėgina išsiaiškinti, kiek bernas uždirba. Aš vis dar šoke, garbės žodis.

Apie tai, kas ant kaktos parašyta:

Apie ribas:

„Žmogaus verslumui nėra ribų.“

Apie mitybos racioną:

-Su kuo tu tą Nutellą valgai? Su batonu? Su blynais?

-Su šaukštu.

Apie sveiką savikritiką:

Apie sąstingį:

„Tavo penis serga nepanaudojimu.“

Vienas geriausiu pastaruoju metų girdėtų komplimentų:

„Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.“

Apie tai, ką šneka asocialus vyras:

„Aš esu normalus, jaunas vyras.“

Apie visai nepavėluotus sveikinimus:

Beje, linkėjimai visiems, kurie mano, kad „The Killers“ ir „The Kills“ yra ta pati grupė. Aš nenoriu su jumis susitikt.

Apie tai, kokios google užklausos ėjo į trasą nubudus giliose pagiriose vieną pirmadienio rytą:

“Kur mano raktai?”

“Kiek kainuoja karstas?”

”Kiek kainuoja sidro spalvos karstas?”

Beje, 2016-ųjų festivalių sąrašą papildo Šalikelės 2016. Bilietai jau netrukus.

Apie apps’us:

Egzistenciniai klausimai:

Kodėl žmonės geria “Krupniką” ir kaip “Krupnikas” atsiranda žmonių šventėse? Ta prasme. Ateini į parduotuvę. Nužvelgi lentynas. Ir čiumpi “Krupniką”? Jūs rimtai?

Iš kur, kaip, kodėl, šiais, nuostabiaisiais 2015-aisiais vis dar atsiranda tiek senų, nuvalkiotų bajerių pasakotojų?

Kaip įmanoma taip dailiai nuotraukose atrodyti 11val. dienos po bemiegės nakties, kaip mes atrodėm praeitą šeštadienį?

Kodėl aš visada atsibundu likus minutei iki nustatyti žadintuvo? Kodėl? Man čia viso gyvenimo mistika.

Ir pabaigai. Mielieji. Mieli berniukai ir mergaitės. Liaukitės, meldžiu, sėdėti užsikabinę už tuščių vilčių. Kol gyvenime to nesuprasit, bus sunku. Žinokit gi, kad jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. O dabar pakartokit sau tai penkis kartus prieš miegą ir išsikraustykit iš savo vargano iliuzijų pasaulio.

Sakaitau F. Beigbeder “Prancūziškas romanas”.

Pora citatų:

“Jeigu būtumėte mane pamilusios, argi aš būčiau pradėjęs rašyti?”

“Sulaukęs dvidešimt šešerių metų jis jau turėjo būti seniausiai vedęs. Bet jam patiko poezija, muzika ir šampanas.”

Ir dar truputis grožio. Iš vienos „Boardwalk Empire“ serijos.

Woman: What’s that river?

Man: Susquehanna, flows into the Chesapeake.

Woman: Then where?

Man: Out to the ocean… across the world… anywhere it want.

Woman: Ain’t that water lucky?

Rodyk draugams

Apie porų suderinamumą, katinų ir ananasų gydomąją galią, Bosniją ir Hercegoviną bei gyvenimo kelius ir klystkelius

Ruduo įsisiūbuoja, įsišėlsta ir miestan sugrįžusios linksmybės, įsidūkstam ir mes. Kai sakau „mes“, o sakau dažnai, negalvokit, kad man, kaip Minedui, paūmėjusi didybės manija ir kalbu apie save daugiskaita. Ne, tie mes – tai aš ir mano bepročiai draugai, kiekvienas su sava istorija ir savais prikolais. Gyvenam, numanau, truputį linksmiau už tuos, kurie deda PikNik lazdelių pakuotės foto į instagramą ir rašo „penktadieniaujam“.

Aš negaliu žodžiais apsakyt, kiek džiaugsmo man kasdien sukelia vis gražėjantis, jaunėjantis, gyvėjantis Vilnius ir jo žmonės. Sugrįžti mintimis penkis metus atgal ir, kai suvoki progreso tempus ir mąstus, gyvent geriau pasidaro. Juolab kai žinai, kad bus tik geriau ir geriau, kol galiausiai Fabijoniškėse bus išmesta paskutinė tarybinių laikų sekcija.

Viensdutrys važiuojam su išminties perlais.

Apie išsilaivinimą:

„Gėrimo aukštąjį jis turi“.

Apie taupymo planus:

Apie puikias geografines žinias:

„O tai Bosnija ir Hercegovina vis dar egzistuoja?“

Apie gyvenimo paprastumą:

Apie konkurenciją:

„Ką panos daro, kai susitinka ex su nauja merga? Pasimatuoja, kurios KMI mažesnis.“

Apie pirkinius:

Apie užimtumą:

„Jis kai negeria, tai neturi hobio.“

Apie liaudies mediciną:

Apie įvaizdį:

„Aš kiek jį matau, tai jis arba girtas, arba bepradedąs gerti.“

Apie kepenis, mėgintuvėlius, ateitį, inkstus ir trapias ribas:

Apie ilgą prisijaukinimo procesą:

„Vaikštau sau nagais prijaukintais.“

Apie būsenas:

Apie reakciją neišsprendus žaidimo „Going on a picnic“ galvosūkio:

„Gaila man jūsų. Ir gaila savo laiko su tokiais žaidimais.“

Apie tai, kokie būna žmonės:

„Ji buvo Karklėj ir labiausiai jai patikęs pasirodymas buvo Smorigino.“

Apie talentus:

Apie tai, kokie būna žmonės, vol.2:

„Ji ėjo ir atsitrenkė į stiklines optikos duris ir priėmė tai kaip ženklą, kad jai reikia linzių.“

Apie taiklius pavadinimus:

Visai netikėtai mano žmonėms klijuojamų etikečių sąraše atsirado nauja kategorija – Listerino vagys. Tai tokie žmonės, kurie yra kaip anksčiau išsamiai aprašytos slaptaėdos, bet vagia Listeriną. Irgi, būna, nenaudoji pats ir stebi, kaip vis mažėja ir mažėja.

Apie tai, ko nori vyrai:

Apie lėtą artėjimą prie veganizmo:

„Lėkštėj prie midijų buvo vėžys. Aš nevalgiau, nes nenorėjau, o ji nevalgė, nes jai buvo GAILA.“

Apie būsenas vol. 2:

Apie tai, kodėl vyams kartais prasideda sveikatos problemos išgėrus alkoholio:

„Turbūt jo merga nunešė jo foto užkalbėt, kad nebegertų.“

Apie pirmą ir paskutinį kartą ant rūgšties:

Apie suderinamumą:

„Jie TIK pagal horoskopą ir tinka…“

Apie Lietuvos Negarbę ir galingus prietaisus:

Apie tvirtus pamatus draugystei ir akivaizdumą, kad kažkas iš jos tikrai išeis:

„Aš buvau dešimtokas, o ji – pirmam kurse pedagoginiam.“

Apie išklotines ir investicijas:

Būna, kai valandą neatneša duonos su sūriu, pradedi gūglint tokius dalykus kaip „Duonos kelias“.

Apie pagirias:

Apie tvirtą žinojimą, kas patinka gyvenime:

„Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“

Apie optimizmą:

Apie kitąmet debiutuosiančius festivalius:

„Bajorai ant ratų“ ir „Vasalai ant gaidžio“.

Apie gyvenimo bulves:

Gražiausias vaiko vardas nuo šiol officialy yra Skersvėjis. Nagi, kur kas gražesnis nei Uždegimas, ar ne?

Naujadarai: problemba (kai skundiesi bėdomis ir jau pačiame problemos įvardijime sakai „blemba“), paslaptinių miestelis (kai palapinėse vyksta daug paslaptingų dalykų).

Apie būsenas po savaitgalio:

Apie tai, kad ne visada viskas prarasta:

A:-Roger Waters su David Gilmour susipykę gi kai velniai. Pradėkim nuo to, kad Pink Floyd yra didžiausias muzikos reiškinys istorijoje. Vingio parke, pvz, drąsiai imtų 70k, bet šitie du pizdukai, genijai, pjaunasi tarpusavy, ir Pink Floydų nebus niekada daugiau.

B:-Nu kaip. Alanas su Aru irgi pykosi.

Apie gyvenimo kryptis:

Naujausi (egzistenciniai) klausimai:


-Kokia chebra renkasi šitam kabake?–>

-Kur dingo Henrikas iš „Holivudo“?

-Kada Javtokas varžybose su italais spėjo susirinkt penkias pražangas?

Pabaigai jums eilėraštis. (Tiesioginė transliacija).

Kieme vyksta statybos

Groja „Mango“ – „Alyvos“.

Rodyk draugams

Penkios rekomendacijos šiai savaitei

Jeigu jums nieko netrūksta, nekamuoja jūsų rugsėjis rudenio arimuos ir nepuola jūsų neplanuoti darbai ir susitikimai, ir turit laiko, aš čia truputį parekomenduosiu, ką veikti, kol dar yra laisvų akimirkų. Mano tvarkaraštis pamažu pildosi, bet tam tikriems dalykams laiko visada liks.

1.Skaitykit Slutever. Nebe pirmą kartą rekomenduoju šitą įžūlią tinklaraštininkę, bet tikiu, kad kai kurie dar nesat ant jos atradę. Jūs skaitykit, žavėkitės arba nekęskit ir supraskit, kad visos jūsų nuodėmės, visos jūsų moralkės ir nuklydimai, kad ir kokie hardkoriniai jie beatrodytų, yra tik gėlytės pažiūrėjus, kaip žmonės gyvena. Dar geriau, pradėkit skaityti nuo archyvų, kai ji dar nerašė Vogue ir gyveno skvote, kur viskas dvokė pelėsiu, ir šiaip. Ir jo, ji ir įkvėpė mestelt šitą recommendations for life penketuką, net nesiginsiu.

2.Žiūrėkit House of Cards. Man žmonės vis sakydavo, tu pažiūrėk. Aš vis nežiūrėdavau. Tada vėl sakydavo, pažiūrėk gi pagaliau. Pažiūrėjau ir dabar visiems šauksiu, pažiūrėkit. Žiauriai geras serialas. Aš kadangi mėgstu kolekcionuot citatas, tai čia kelios, pirmas sezonas.

„I love that woman. I love her more than sharks love blood.“

„You know what Francis said to me when he proposed? I remember his exact words. He said, ‘Claire, if all you want is happiness, say no. I’m not gonna give you a couple of kids and count the days until retirement. I promise you freedom from that. I promise you’ll never be bored.“

“Generosity is its own form of power.”

„How quickly poor grades are forgotten in the shadow of power and wealth.’’

„Honesty is your best defense and offense.“

3.Perskaityti šitą straipsnį. Ir pagalvokit, ar ta Lucy jums niekur nematyta?

4.Išsibraukykit apkerpėjusius darbus iš to do list‘o. Turėjau aš čia tokį sąrašą darbų, kuriuos žadėjau sau atlikti vasarą, kai bus žiauriai daug laisvo laiko. Visiems laikams atsminkit – kai yra žiauriai daug laisvo laiko, neįmanoma padaryti nieko. Visiškai nieko. Jei reikia, tarkim, nueiti į darbą valandai, tai pusė dienos yra ruošimasis tai valandai, o kita pusė – poilsis po jos. Nes vasarą mes nusipelnėm. Kai pradeda pamažu lįsti visi kiti darbai, supranti, kad it‘s now or never. Tai ėmiau ir persidažiau langus, duris ir visa kita, ką seniai sau žadėjau, išsimečiau šūsnį šlamšto, kurio man tikrai nereikėjo ir susirikiavau viską pagal griežtą tvarką. Dvi kiauros dienos dažymo visus velnius nuėmė kaip giliausia meditacija ir šiaip. Kažkaip dabar ramiau.

5.Atraskit savo sportą. Visą gyvenimą aš nuoširdžiai nekenčiau sporto. Kapstantis praeityje dabar lyg ir suvokiu, kad gal tie dvieji metai, kai pradinėj mokykloj dėl sveikatos problemų buvau atleista nuo kūno kultūros, padarė savo ir aš elementariausiai sustingau. Bandžiau viską ir niekas niekas nepatiko. Viskas kankino. Sukąstais dantim varydavau į sporto salę, eidavau bėgiot ir niekaip nesuprasdavau, kaip žmonėms gali patikti sportas. Ir štai šią žiemą, pačioje metų pradžioje mane aplankė nušvitimas. Aš atradau pilates. (Kalanetika irgi neblogai, bet pabandžiusi ir tą, ir tą, apsistojau tie pilates). Jei tik būčiau anksčiau žinojusi, kiek malonumo gali duoti tinkamai pasirinktas sportas su gerų trenerių priežiūra. Jei nebandėt, ir jums rekomenduoju, pabandykit. Vasarą, kuomet buvo apstu neplanuotų nuotykių ir išvykų, tempas kiek sulėtėjo, bet dabar vėl grįžtu į salę su didžiausiu užsidegimu ir jaučiu, kaip džiaugiasi kūnas ir mintys. Pradėjus sportuoti ir šiaip viskas verstis pradėjo į gerąją pusę. Dabar mėginsiu geriau susipažinti su joga, kurios truputį prisibijau.

Pabaigai reiktų muzikos. Šekit albumą.

Rodyk draugams

Apie feisbuką, keistus sprendimus, bepročius, kultūrinius skirtumus, vasaros pabaigą ir nepatenkintus italus

Baigiasi vasara ir jaučiu, kaip į kambarį pūstėli jau vėsesnis vėjelis. Vasara baigiasi (bet jau tikrai gana), prasideda darbo, savidisciplinos ir mažiau pasiutusios, bet laimingos laimės sezonas. Nerašiau jau beveik mėnesį, nes daug visko veikiau, net nebuvo kada prisėst. Užtat įžvalgų, keistų minčių ir kliedesių prisikaupė be proto daug, gali būti, kad vienu prisėdimu net neperskaitysit. Na, bet pabandom.

Tiesa, ar kada susimąstėte, kiek vargšų overthinkintojų iš proto išvarė toks dalykas, kaip feisbuko funkcija “SEEN“? Ir šiaip, this modern love breaks me, and as I understand, visus ji breaks, kaip dainuoja Block Party.

Man toks dėmesio sutelkimo sutrikimas, kad aš nebežiūriu serialų. Nebežiūriu filmų. Nebent kine, kai gaila išeit. Ir kai gyvenimas toks įdomus, ką ten tie serialai. Savus kuriam.

Nervinis tikas – populiariausia šios vasaros liga. Visus buvo užpuolęs kokį kartą kitą.

O jeigu jums neaišku, kodėl pastarosiomis dienomis kai kam taip smegenis užtrumpino, tai darsyk sakau paprastą paaiškinimą. Pakelkit galvas ir pažiūrėkit į mėnulį.

(matot, kaip mintys šokinėja?)

Gražiausi vasaros naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) ir nebeišsifistinėk.

Aną sekmadienį vykau į Panevėžį su žmogum iš feisbuko. Kai jis mane paėmė nuo Europos buvo 13:30. Dar užsukom į Ozą, Akropolį, Statoilą ir Bigą. Kai draugui pasiskundžiau, tas man sako „Tai gal jis ieško kažko su nuolaida?“. Vilnių palikom 14:20. Pz.

Apie nuodėmingumą:

„Sėdžiu kartais ir jaučiu, kaip spragsi pragaras po kojom.“

Apie dekoracijas:

Apie pasirengimą šventėms:

„- Aš per kitą Helauvyną persirengsiu Arnu Klivečka.

- O nebijai, kad gali gautis Eltonas Johnas?“

Apie Arną Klivečką:

„O VRS Kamerą ne Arnas Klivečka vedė?“

Apie Arną Klivečką, kaip įsivaizduojama draugą:

„Jis būtų tas fainas draugas. Kur pasigeria, bet nepamiršta.“

Apie pykčio valdymą:

Apie lažybas:

„Jis vakar tiek užsimojo, kad susilažino iš Užupio.“

Apie working class problems:

„Mano puskei teko atidėti vestuves, nes darbe nedavė išeiginės.“

Apie variantus:

Apie neapsižiūrėjimą:

„Namie dingo internetas. Nu kaip dingo. Atjungė. Nes galvojom, kad gyvenam Pilies g. 57, o gyvenam, pasirodo, Pilies g. 59, tai ne ten sąskaitas siųsdavo.“

Apie skausmus:

Apie ištvermę:

„Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“

Apie nelaimingas pabaigas:

„Kartą atėjo pas mane draugas ir klausia, ko mano žiurkėnas toks šaltas.“

Apie nelaimingas pabaigas vol.2:

„My friend had a turtle and decided to take it to the beach.“

Apie CV šifravimą:

Apie draugų statusus:

„Ji yra ta draugė, kur labai gera draugė, bet su žvaigždute*.“

Apie romantinius žodžius, žvelgiant moteriai į krūtinę:

„Tavo kupolai, tavo vigvamai, tavo iglu…“

Apie kantrybę:

Apie norus ir nenorus:

„Nenorėjau vakar aš kvėpuot.“

Apie pirmosios pagalbos įgūdžius:

„Matau, kad tai panelei negerai. Pulso ieškau. Blet daktaras. Pas save net nerandu, o pas ją dar ieškau.“

Apie Lietuvos kaimą:

„Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“

Apie šiuolaikinių technologijų galią:

Apie italus, kurie meldžia užleisti lėtą ispanišką muziką, kad galėtų į ką nors pasitrint:

„Bet vat ką gali žmogus padaryti dėl erekcijos.“

Apie savotišką racioną:

Apie nesusipratimus, kuomet nesupranti, kad žodis „rugby“ yra sporto, o ne baro pavadinimus ir sakai žmonėms:

„I don‘t know where Rugby is, sorry.“

Apie paradoksus:

„Plikas kirpėjas tai čia kaip angliškai nemokanti anglų mokytoja. Kas, tarp kitko, buvo mano teta.“

Apie titulus:

„Donatas Montvydas Paskutinysis

Apie tai, kai atsirandu ne vietoj ir ne laiku:

Apie dienas, kai neatrodai dailiai:

„Atrodau kaip invalidas-pedofilas.“

Apie Erasmus nestudentus:

Apie melancholiją:

„Mūsų muzikos mokytoja verkia dėl suplyšusių pėdkelnių ir kad dantys pradėjo krist. Ateina, užleidžia Bethoveną ir verkia.“

Apie švietimo sistemą Rumunijoj:

„Our education system is awkward.“

Apie kategorijas:

Apie prastą muziką vol.1:

„Kartą paklausęs jos gabalo prarandi du metus gyvenimo.“

Apie makiažo galią:

Apie prastą muziką vol.2:

„Įėjimas į jos koncertą nemokamas, o išėjimas – 20eu.“

(Tiesa, visai neseniai praleidau 9 dienas labai multikultūrinėje/edukacinėje aplinkoje, todėl tiek daug pokštų apie švietimą ir kultūrinius ypatumus.)

Apie neatpažintus skysčius:

Fun fact 1: Kroatijoje uždrausta klubuose groti turbo folką, nes kai klausomasi tokios muzikos, labai padaugėja susišaudymų.

Fun fact 2: Ar žinojote, kad jei nešiojate gintaro karolius, jie veikia kaip gintaro karoliai, kuriuos deda šuniukams, kad apsaugotų nuo erkių. Tik moteriškėms jie veikia kiek kitaip - atbaido visus bernus.

Fun fact 3: Ar žinojote, kad latviškai „liemenukas“ yra „krusturis“?

Fun fact 4: Ar žinojote, kad kai jums kraujuoja galva, reikia užrišti kaklą, kad neprarastumėt kraujo? Tai žinokit.

Fun fact 5: Vienas draugas sakė, kad kiekvieno berno svajonė, jog po one night stando būtų iškart galima spragtelt pirštais iiiiir… she‘s gone. Tai mielieji, jei jūs galvojat, kad panos apie tai nesvajoja, ta galvokit iš naujo. I did some research.

Apie vaikų teises:

Apie daugiadienes:

„Atsikeli ir varai. Alų toliau.“

Apie ankstyvą brandą:

„-Jis 1997m. gimimo.

-Eiktu, jam jau nuo 9m. stovi.“

Apie reakciją, perskaičius straipsnį, kad vorai Lietuvoje darosi vis didesni ir greitesni:

Zjbs blet. Tik to man ir betrūko.“

Apie stiliaus detales:

Apie priežastis:

„-Tai gal jam įmetė kažką į rimą, kad jis nieko neatsimena?

-Jis pats save įmetė į gėrimą.“

Apie pomėgius:

„-Gausi šlapiu bybiu per veidą.

-Aj, gal ačiū, aš ne mėgėjas.“

Apie amžiaus limitą:

Apie nepatogumus:

„Aš kai rašiau magistrinį, mano vadovė buvo susilaužiusi abi rankas.“

Apie šovimą pro šalį:

„Keturis kartus per dieną persirengia, bet vis tiek atrodo kaip benamė.“

Apie hard spanking:

Apie alkoholio žalą smegenims:

„Aš labai suagresyvėju pastaruoju metu kai išgeriu. Pastarąjį kartą primušiau žmogų su dulkių siurblio kotu.“

Apie keistai pasibaigusius one night stand‘us:

„Aš sykį Žvėryne lipau pro nuosavo namo langą ir bėgau į stotelę, nes bičo sesuo vienuolė įnirtingai beldėsi į miegamojo duris ir būtų mus pasmerkusi.“

Apie spragas švietimo sistemoje:

„Tai dėstytojai 80 metų ir ji niekam neleidžia pirmais metais gintis bakalaurinių, nes, matyt, nori ilgiau darbo turėt.“

Apie įvaizdį:

Apie atsainumą renkantis indus:

„Panele, ar jūs žinote, kad geriate iš žvakidės?“

Apie artėjančias moralkes:

„Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“

Apie prastus kibinus:

„Į džiūvėsėlį mėsa įdėta ir įsivaizduoja, kad čia patiekalas.“

*****

Lyrinis nukrypimas.

Būna, grįžti namo sau tamsią naktį, ateina vienatvė (ta vienatvė, kurią myli, bet sekmadienio vakarais nekenti) ir prilupa tave į kampą. Ir kauki vilku, kai dega toji erdvė širdy. Bet ir tos išverktos naktys gražios. Gražios apnuoginimu. Ir gera jau tada pasitikti rytą protingesnį. Tada renkiesi, ir vis tiek pasirenki būti geru žmogumi. Kad ir kaip tai kartais neparanku. Ir lieki nesuprastas hedonizmo šventime, kuriame ir pats įklimpsti tai giliai, tai ne ypač, nors nežinai, ar iš tikro nori.

*****

Fear and shame block everything in life. Tad nuo šiol, no fear and no shame. Išsigydykim.

Bet tai kokia gera buvo vasara, ką? O ruduo koks geras bus.

Aj, ir gal jau gana tų medkirčių barzdų, už kurių slepias tiek gražių jaunų vyrų? Pabuvot, pakaks. Jau tikrai gana.

Man regis, bręsta poreikis antrai tatuiruotei.

Rodyk draugams

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Štai dabar užėjo baisus noras tai cituoti. Jau nebe pirmą kartą. Ir vėl.

*****

Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.

“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”

Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų - savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.

*****

Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja.

*****

Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose.

Antanas Škėma – “Balta drobulė”

Rodyk draugams

Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules

Kai taip karšta, kad, tesinori gulėt ir nejudėt pajūry ištiesus rankas su šaltu šampanu prie šono ir žiūrėt į geltonų skėtukų koliažus, jau grįžus į Vilnių rašyt lengva nėra. Bet visgi, pagaliau randu laiko prisėsti ir supilt viską, ką verta paminėti apie du labai skirtingus ir labai stiprius savaitgalius.

Tie, kas suinteresuoti pasiskaityti tik apie Yagą, į antrą dalį galit nė nebrist, o tiems, kam įdomūs Nidos ir Ant Bangos reikalai, siūlau pirmą dalį praleist ir keliaut iškart į antrą.

Primenu, kad visi mano įspūdžiai yra absoliučiai asmeniškai subjektyvūs, todėl visažiniški pamokantys komentarai laukiami nėra.

1-oji dalis. Yaga Gathering.

Jau labai seniai norėjau nuvykti į Yagą, bet kažkaip visuomet atsirasdavo priežasčių to nedaryt. Kadangi ši vasara yra ta, kai viskam sakau „taip“, supratau, kad dabar arba niekada ir galiausiai bilietą įsigijau. Taip nutinka retai, bet Yagoje draugų buvo labai nedaug, bet, kaip ir reikia tikėtis, tai – puiki proga susipažint su krūva naujų žmonių ir panirt į neprognozuojamus nuotykius.

Atvykus laukti juodais garais čiaudančio shuttle‘o ir į jį sumetus visus daiktus eiti iki festo 4km buvo keista, bet į tą atsipūtusią atmosferą įsivažiavom greit.

Baisiai sužavėjo tai, kad visas festivalis ir į visas puses nusidriekęs palapinių miestelis – susijungė į viena, tarsi plati, nesibaigianti pasaka, kuri, ypač naktį, sujungus visas šviesas, atrodė kerinčiai. (Eini, eini, atrodo, jau priėjai pasaulio kraštą, o ir vėl randi kokią visom spalvom šviečiančią palapinę, arba kokį labirintą, apstatytą kvepiančiom žvakėm). Apie chill‘o dekoracijas pasakyti kažką tikrai norėčiau, tačiau žodžiais susižavėjimo išreikšti visgi nepavyks, tad čia gal bent truputį įspūdžio susumuos klišinė frazė – gniaužė kvapą. Kaip ir tas smėlis, kuriame panėręs rankas galėjai pasistatyti savo naują miestą ir į kurį žiūrėtum ir žiūrėtum.

Savo maisto į festivalį nesidėjau nė kiek, nes norėjau išragauti visas gėrybės, kurių visi buvo priruošę. Idėja pardavinėti uogas – dešimt balų, grikių burgeriai – jėga, bananų ir razinų skanumynai – puikūs, bet didžiausias gėris iš visų buvo kosminiame lenkaičių taške (ten, kur buvo visos dvi Šv. Marijos, disco ball‘as ir margi kilimai) parduodama sriuba. (O pati vieta priminė jaukius Berlyno bariukus, į kuriuos įėjęs stringi bent kelioms valandoms, nes vajej, kaip ten faina.

Paskaitų ir workshopų apėjau geriausiu atveju kokį dešimtadalį, bet žinau, kad jų pasiūla buvo didžiulė. Kiek buvau, tiek buvo labai įdomu. Praustis šaltame duše su vandeniu iš ežero, iš pradžių, atrodė, bus baisu, bet baisu nebuvo, buvo gerai.

Išties, Yagos muzika nėra būtent tai, kas man labiausiai patinka (mano muzika yra Sūpynių muzika arba tai, kas vanoja visą žiemos sezoną Kably), bet išsišokti grojant psy mėgau visada. (Tiesa, kai kurie žmonės dažnai nesupranta, kaip tokia muzika, kaip techno ar psy gali raminti, bet sakau aš jums, man toji muzika nėra chaosas, nuo tokios muzikos aš nusiraminu. Šaižūs garsai viską viduje suglosto, iškedena visus viduje išsišakojusius neramumus.)

Kas yra Juno Reactor iki pat Yagos gerai nežinojau, bet pasirodymas įspūdį paliko didžiulį. Visiškai išprotėjęs tranzo rockstarų šou. Frazė „I hate robbing banks“ iki šiol vis flashaback‘ina galvoje.

Festivalio atradimas – rytinė joga. Kai lankstytis eini dar nemiegojęs, jausmas savotiškas, ir bedarant „žemyn žiūrintį šunį“ kartais teišeina „žemyn žiūrintis suoliukas“, bet pagirkim save už pastangas. Kai kurie į jogą ėjo visas tris dienas iš eilės, viską atliko iš visos širdies ir džiūgavo pajutę naujų jėgų antplūdį.

Labai gerai buvo ugnies šou, lazeriai ir vaizdai ant medžių tai, kad ant žemės nemačiau nė vienos šiukšlės, tai, kad lyjant lietui visada būdavo, kur pasislėpti, tai, kad siaubingai šaltą šeštadienio naktį gelbėjo laužas ir arbata, ir kad visur kur sutikdavom vien tik pozityvią nuotaiką skleidžiančius žmones ir toji magiška gamta buvo žiauriai gerai.

Ar visgi buvo minusų? Taip, kartais naktį buvo tikrai per tamsu, kad rastum kelią į namus, kai kur klampoti per iki kaklo siekiančią žolę irgi nebuvo malonu, o kai kurios maisto ir gėrimų kainos pasirodė neadekvačios, tačiau numanau, kad visiems šiems niuansams yra paaiškinamos priežastys ir, galų gale, juokas čia, ne minusai, kai pliusų tiek daug.

Kaip ir visada, inside tūsas ir pokalbiai visai ne į Yagos temą irgi vyko, tad čia dar pasidalinsiu keletu vietinės reikšmės nesąmonių, kurias, jaučiu, supras tik tiek, kurie jas ir sukūrė arba jose dalyvavo.

Pasirodo, šio sezono festivalių naujausias mados klyksmas ir patogiausias aksesuaras – Maksimos maišelis. Nereikia nei kuprinės, nei rankinės, užtenka maišelio, į kurį susidedi keletą alaus, vodkės ir zagirono ir varai prie scenos tūsint, o maišelį pasidedi šalia.

„Laurai patiko Paulius, Pauliui – Kęstas, o Kęstui – maišelis.“

Atlikinėjant jogos pratimus pamesti linzę – malonumas menkas, bet tikri draugai visada padės tą linzę įstatyt. „Seni, o čia tikrai sterilu? (grūda pirštą iki krumplio draugui į akį) –Jo, jo, tikrai.“ (nukentėjusysis, sutiktas savaitę po Yagos, pasirodė sveikas, akys vietoj, tad darbas atliktas nepriekaištingai).

Nuėjus į tualetą atlikinėt rimtų reikalų, apsivyniojus ranką popierium (kad būtų saugu atsiremt (aš nežinojau, kad žmonės taip daro, bet, pasirodo, daro (herojaus komentaras: „Kadangi esu žiauriai švarus žmogus.“)), save pasidegti irgi nuotykis. Laimei, pasibaigęs laimingai.

Apie lindimo ir lietaus sintezę:

„A:-Man kažkaip nelenda nieks šiandien, nei šnapsas, nei alus.

B: Palauk dar truputį, tai viskas tikrai lis.

C: Nelis nelis, pažiūrėkit, koks giedras dangus.“

Ar žinojote, kai kai kurie veidrodžiai yra zapadlistai ir jums rodo ne tikrąjį vaizdą, o iškreiptą realybę, kad jūs paskui apsijuoktumėt viešumoje? Tai žinokit ir neužsiraukit.

Apie gebėjimą identifikuoti muziką:

„Aj, čia tranzas? Tai kodėl aš dar su batais?“

Debiliškiausių matytų filmų aptarimas penktą ryto:

„A: Buvo ten toks „Vampyrės striptizo šokėjos“.

B: Mano tai jaučiu „Wrong Turn“, penkta dalis.

A: Kas tau nutiko gyvenime, kad žiūrėjai penktą dalį???“

Apie ankstyvąją paauglystę internete:

„Mano tai email kažkada buvo miksis@bamba.lt. Nu gerai, bamba.lt tai duoda, bet „miksis“ tai jau mano geniali idėja“.

Pasirodo, egzistuoja tokia nerašyta landumo taisyklė, arba apie Sattos inside rūkomojo grotas:

„Galva pralenda – pralįs ir kūnas.“

Apie nuskambėjimą:

„A: Pagarsėjo…

B: Liūdnai?

A: Ne, ne, gi muzika.“

Apie sukirpimą:

„Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“

Apie radinius:

„Festuose esu radusi visko – pinigų, piniginių, laikrodžių, telefonų, bet čia pirmas festivalis, kuriame radau vaiką.“

Apie pasaulio margumą:

„A: O tai rimtai yra vegetarų forumas?

B: Nu ble, jei jau yra vaikų mylėtojų forumas, kopūstų mėgėjų forumas, tai tu patikėk, kad vegetarų forumas irgi yra.“

Apie super galias sporte:

„Jo didžiausia stiprybė būdavo, kad jis žiauriai suprakaituodavo ir slysdavo per kitus.“

Ar važiuosiu kitąmet? Būtinai, bet gal jau ne trims, o bent keturioms ar penkioms dienoms. Apibendrinant dar norisi perfrazuot išganingąją ŠMC citatą: „Kiekvienas yra tranzeris, bet tik tranzeris tai žino.“ (arba jei nėra tranzeris, tai yra tronzeris)

2-oji dalis: (Opium) Ant Bangos ir nuotykiai Nidoje.

Antradienį po Yagos aš galiausiai pabaigiau visus darbus ir išėjau atostogaut. Taip, man atostogos iki rugsėjo. Žinau, kad pavydit, bet, žinokit, ir kai ne atostogos, man vistiek gyvent labai gerai. Iš tikro, tai įspūdžiai iš Yagos tiek liūliavo, kad vos tik spėjusi atsigaut kokį trečiadienį supratau, kad jau vėl metas krautis daiktus, ieškotis transporto į pajūrį ir nert atgal į vakarėlių sūkurį.

Kelionė su mumis paėmusiomis šauniomis merginomis praėjo sklandžiai ir neskausmingai, nors trukom gal 5h ir buvo karšta, žiauriai karšta. Pirmąsyk nuėję prie jūros, grįždami jau sutikom briedį, tokį didelį, ėjo sau ramiai per gatvę. Naktį tokį sutikus aš tikrai pakrisčiau iš baimės.

Vakare kai ėjom į vakarėlį, aš tikrai nesitikėjau, kad tas Kupolas taip toli. Bet nieko, tos ilgos kelionės – puiki proga kaip reikiant apšilt prieš vakarėlį, o einant trečią kartą šeštadienį tai jau viskas visai arti atrodė. Tamsoje eiti ne taip jauku, bet ryte, pasirodo, vienas malonumas.

Didžiausios ketvirtadienio nakties linksmybės prasidėjo jau nušvitus. Ir viskas, kas vyko, jau vyko durnumo dėlei – ir iš dangaus nukritę draugai, ir spanguolinė vodkė, ir lygioj vietoj pamesti namų raktai. Pargrįžus iki namų įsilaužt pas save pro langą irgi yra stipru, bet o kodėl gi ne. (O ryte nubudus ir radus save užsirakinusį be raktų akimirką sutrikti dafuck – irgi.)

Draugas, raktų neturėdamas nusprendęs iki namų nebristi, miegojo miške, kur prabudęs sutiko du šerniukus ir visgi persikėlė miegot prie namų ant suoliuko.

Toliau sekė penktadienio dienos chillas pajūryje po geltonuoju skėčiu su juokais ir kas pusvalandiniu atsivėsinimu jūroje, vis paniurkant kaip į papus dedamas silikonas atrodančias medūzas.

Penktadienio naktį į vakarėlį atėjom apie pirmą-antrą. Ilgojo laukimo eilėje prie gėrimų pliusas buvo tas, kad kai tiek laiko lyjant lietui pratrepsėjau po stogu, ne tik nesušlapau, bet iš viso buvau nustebusi sužinojusi, kad buvo to lietaus. Po to visgi nusprendėm nesistumdyt, nesikankint, palaukt, kol prasiskirstys žmonės ir verčiau toliau paprepartint iki 4:30, o tada jau eit atgal į tūsą. Po penktos viskas buvo jau gerai: pakilusi saulė, šokiai iki pat uždarymo, Red Axes, afteris miške, maudynės, vėl miškas ir reivas. Išsilaikiau iki vidurdienio ir ėjau nusnūst produktyvaus šeštadienio vardan.

Apie tokią įstaigą kaip „Zuikio daržas“ išgirdau tik šeštadienio rytą, o užsukau jau tik sekmadienį. Puiki vieta, puikus vaibas, rekomenduoju.

Šiaip, man atrodo, savaitgalį Nidos lankytojai pasidalijo į dvi dalis – visi, kam iki 35, atvykę į vakarėlį, laimingi, viskuo patenkinti ir gerai nusirovę, ir visi kiti, netikėtai užskridę ant masinio reivo, atvykę pailsėt su šeimomis ir pašiurpę nuo to, kas juos supo (ne viena jautresnė asmenybė vaikštinėjo tokiu perkreiptu veidu, kad atrodė, jog juos tuoj išbers arba ištiks nervinis tikas, o dviratininkai jau, atrodo, nervingai žvangino be paliovos tik tam, kad žvangint). Linkėjimai mūsų kaimynei, kuri mus tildė nesvarbu, ką beveiktumėm – kalbėtumėmės, šnabžėtumėmės, ar tylėtumėme, o galiausiai pasiprašė, kad padėtumėm išnešti lagaminus išsikraustant. Šeimininkė, nuomojusi kambarius guodėsi, kad tokios nusiaubtos Nidos nėra mačiusi per keturiasdešimt metų. Nežinau, man tai atrodo, kad tas miestelis dar ne tiek ir dar ne taip atlaikytų, jie gal tik nepratę.

Nidą palikom sekmadienį (nežinau, ar įmanoma, kad tai susiję, bet sekmadienio vakarą, miestui aptuštėjus, visokių naktinių vabalų aplink lempas irgi smarkiai sumažėjo), jau beveik pirmadienį. Laimei, spėjom į paskutinį keltą, sėkmingai pristatėm draugą į Kauno oro uostą ir pirmadienį, 5:30 galiausiai įžengiau pro duris.

Gerai, o dabar apie patį tūsą.

Kas dar buvo gerai: Red Axes tai tikrai pavarė, ir šiaip, muzikine prasme buvo puikių akimirkų – rytas iš šeštadienio į sekmadienį nuo kokių 7:30 – wow wow wow. (Ar man vaidenasi, ar tikrai jau švintant sekmadieniui grojo šitą?) Gerai, kad buvo apstu vietos prisėsti, bet, ar man vaidenasi, ar šeštadienio naktį visų tų sėdmaišių ir gultų smarkiai apmažėjo? Geriausia dalis buvo tie pasakiški rytai, kai sumažėdavo žmonių ir būdavo įmanoma galutinai išsidūkt, o po jų - visi afteriai, vėliau peraugantys į preparčius.

Kas buvo negerai (iš serijos, nu o dabar aš pabithcinsiu): į tokią nedidelę teritoriją sugrūsti tiek žmonių. Net ir ketvirtadienį piko metu pačiame Kupole jų buvo per daug, apie penktadienį ar šeštadienį aš net nekalbu. Ko gero, organizatoriai tikėjosi, kad srautas išsisklaidys po du festivalius ir gražiai sau išsidėlios per tris naktis, bet akivaizdu, kad taip neįvyko. Dažnai jaučiausi kaip pavasarį per Moderatus Lofte – nei pirmyn, nei atgal. Kelionės iki tualetų žudė (brautis pro vis dar laukiančiuosius eilėje ir kristi ant pušų šakų – nu ne kažką, tikrai). Aš suprantu, kad, matyt, kitos išeities nėra, bet blemba. Nežinau, tai, kad kiekvieną kartą perkant gėrimus barmenai vis sako, kad grąžos nėra ir sukasi aptarnauti kitų (o jiems grąžos irgi neatsiranda) irgi neatrodo normalu. Už sidrą, kurio kaina - 3,5eu, mokėti 5eu aš nenoriu. Ir tiesa, vakarėlio dalyviai, kam rėkt „Opa opa papa, juda juda Palanga“? Jūs čia rimtai?

Inside tūso perlai (nedaug)

Apie selebričius:

„A: -Su kuo dabar draugauja Maroon 5?

B: – Su Victoria Secret.“

Apie kabinimo būdus:

„Ji siųsdavo man penio amputacijos foto, paskui sakydavo, kad nori nusilaižyt ir mane taip kabindavo.“

Apie sustiprintą mokyklos programą:

„Jo mama tai dirbo geologijos mokytoja.“

Apie workshopus:

“Man tai labiausiai patiko pergėrimo workshopas.”

Ar žinojote, kad egzistuoja „Gražaus veido“ appsas? Tai žinokite. Ten galima nusistatyti, ankiek gražaus veido norit – lygiai nuo 0 iki 5. Nu ir tada fotkinat. Daugiau info PM.

Apie naujoviškas ligas:

“Šitas gulėjimas tai saulės vėžį sukelia.”

Apie sklandų slydimą:

„Prakaitas ir kraujas – geriausi lubrikantai.“

Susumavus visus pliusus ir minusus, pastaruosius nustūmus į užmarštį, Nida buvo žiauriai gerai, grįžusi ir išmiegojusi gal 20 valandų, pamažu gyjant iš visų pusių nutrintoms kojoms ir išsipurčius smėlį iš visų galų ir vėl noriu atgal. Ačiū naujiems ir seniems draugams ir draugėms, jūs ir jūsų humoro jausmas esat jėga.

Jei po Sūpynių sakiau, kad žmogaus galimybės – neribotos, tai po šio savaitgalio supratau, kad mano tūsai ir hedonizmo lygis, palyginus su kitais monstrais – tik vaikų žaidimai ir laikui bėgant mes ne tik nenusiraminsim, bet dar labiau išprotėsim, garantuoju ir laukiu.

Beje, linkėjimai čiuveliui, kuris sekmadienio popietę keletą valandų prameditavęs ant laiptų prie įėjimo į paplūdimį, mus sutikęs baisiai nustebo, kad jau sekmadienis (nes jam, mat, pirmadienį darbą). Tikiuosi, praėjo sklandžiai.

Aj, ir tiesa, Vyga, tu gėjus.

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams