BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Rodyk draugams

Šimtas (?) mėnesių vienatvės

Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’

F. Beigbeder


Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.

Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.

Rodyk draugams

Vyrai

Ir vis dėlto. Man patinka vyresni. Nes jaunesni*. Nagi. Am, kaip čia pasakius. Sekina? Is it the right word? O vyresni. Vyresni. Puoselėja. Ir nesielgia dalbajobiškai, whatever happens.

Kartais tas žinojimas, kad teoriškai būtų įmanoma būti labai laimingai, bet praktiškai – neįmanoma, hmmm, na gi gelia nuo to žinojimo, duria jis, smaugia mane, mon ami. Tik neatsakyta meilė gyvena, tik neatsakyta… Tai toji, apie kurią kalbu, liepsnoja žaižaruoja tiesiog iš to neįmanomumo, spėju.

Tuoj apsibliausiu, kaip vaikas, po velnių.

*FYI, jaunais mes vadiname mažų mažiausiai iki 25.

Rodyk draugams

Gal tai meilė?

Oras įkaitęs iki begalybės, dangus raudonais dažais išsitepęs, žmonės klajoja klejoja, ir viskas ir nieko, ir viskas ir nieko, o aš labai. Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesuprantu. Taip stipriai, kad net pati netikiu. Aš noriu, man reikia, aš..! Koks egoizmas. Bet po velnių. Kai tokie skambūs žodžiai kaip whenerver I’m alone with you, you make me feel like I’m home again su keistai užburiančia jėga ima ir materealizuojasi, nebesupranti, nei kur save padėti, nei kam save išrėkti, nei kas, nei kodėl, niekas neaišku, sukasi galva.

I’m madly in love. It’s official.

Rodyk draugams

Neprijaukinamas benamis ilgesys

Ne, viskas nėra tragiška. Nėra tragedijų šituose metuose! Toli gražu. Aš tik labiau už viską bijau vėl apaugt piktžolėm.

Rodyk draugams

Flashback’ai

‚<...>
Atsimeni vėl
Savo pirmąją
Meilę — Mergaitę
Iš tolimo
Prarasto
Ryto.
<...>
Ir stovi,
Klausai,
Kaip širdis
Tavo rauda,
Rasa
Ant šaligatvio
Tekši.
O ne!
Ta rasa —
Ne rasa.
Tai tik žvaigždės
Pabirę.
<...>‘
P. Širvys

Vaje, kiek praėjo dienų. O atsimenu kiekvieną akimirką it tai būtų nutikę kątik. Dabar aš jaunesnė, tik labiau subrendusi; nuoširdesnė, tik išmokusi geriau apsimetinėti; paprastesnė, bet išdidesnė.

http://www.youtube.com/watch?v=ZTHcrBWMJek

Remember remember

That November

O dabar gyvenam toliau, dar ir kaip gyvenam! Dabar taip keistai malonu sutikti žmones, beprotiškai įsimylėjusius save, dar įdomiau juose atpažinti tiek būdingų sau savybių.

Die ganze Welt dreht sich um mich

denn ich bin nur ein Egoist

‘Nowadays most people die of a sort of creeping common sense, and discover when it is too late that the only things one never regrets are one’s mistakes.’

O. Wilde


Pamažu, bet pagaliau prarandu baimę klysti.

Sako, gyvačių kerėtojais gimstama, ne tampama.

Rodyk draugams

Pasilik

O man dabar viskas gražu. Dabar nėra nei vakar, nei rytoj. Yra šiandien. Yra tavo netobulumas ir mano kliedesiai, mano vaikiškas naivumas ir keli balti plaukai tavo smilkiniuose, yra tavo kvepalų kvapas ant mano drabužių ir tavo, geriančio rytinę kavą, nuotrauka mano telefone, mano alkis ir tavo virpėjimai. Nieko nereikia, niekas nerūpi. Atrodo, apsirūkiau ir kabau padebesy nenorėdama išsiblaivyti. Ak, kaip svaigsta galva.

Tik pasilik, jei ne visą gyvenimą, tai dar vieną naktį.

Rodyk draugams

every me, but not sure whether it’s ‘every you’ or not

Turbūt stiprios moterys neleidžia, kad kas įsibrautų į protą, gyvenimą, mintis, jausmus ir viską suveltų. Tos moterys niekada neišduoda, ką iš tiesų jaučia, ko nori, ką sapnuoja ir kuo gėrisi. Jos nemėgsta per daug atsipalaiduoti ir prarasti savikontrolę. Jos geria vitaminus, prieš miegą visuomet nusivalo makiažą ir nemėgsta ilgai naktinėti. Jos nerūko, arba rūko plonas moteriškas cigaretes. Jos myli gyvūnus, išmano konstituciją ir kitą savaitgalį eis balsuot. Jos neprasideda su ne tais vyrais ir niekada nesileidžia apgaunamos. Jos palieka, o ne jas. jos planuoja savo ateitį ir žino, ką veiks mėnesį į priekį. Jos nevažinėja autobusu - einam pėsčiomis ar kviečia taksi. Skaito teisingas knygas ir žiūri teisingas laidas. Tokios moterys nestokoja teisingų vyrų dėmesio, sėkmingai išteka už geriausiojo, gimdo vaikus ir statosi namus jaukiose vietose, apsuptose gamtos.

Atrodo, kad visas pasaulis gyvena taip, kaip ir reikėtų. Taip teisingai ir tolygiai.

Kartais pavydžiu toms moterims. Bet, žinai, nemanau, kad norėčiau būti viena iš jų.

Dabar aš nuolat mokausi žvelgti iš pozityvios pozicijos. Dabar aš stengiuosi elgtis taip, kad nereikėtų sau priekaištauti ar save kaltinti. Dabar man tai daryti visiškai nesiseka. Bet matai, žvelgiant iš pozityvios pozicijos, kiekviena patirtis neateina šiaip sau. Kiekviena akimirka, gailiesi jos ar ne, yra tau reikalinga.

Esam suaugę žmonės, atsakom už savo veiksmus, galime sau leisti elgtis taip, kaip norim. Labai pabodo tas prakeiktas mano superego veikimas mintyse. Gana, jau tikrai gana jausti nuolatinę kaltę, gėdą, ar priekaištą sau. Dabar reikia imti ir duoti, reikia nebijoti ir nesivaikyti stereotipų. Dabar laikas, kai kuriam prisiminimus, nesvarbu, įžūlūs jie ar ne.

Ooo, kaip man nemylėt tavęs. ooo, kaip man tai paslėpt.



Dresiruok savo baimes ir tu, labai prašau.

Rodyk draugams

waist your kisses on me

Ir kuo jis tau patinka? Nežinau, bet taip reikia, ak reikia man dar bent kelių naktų, kai šnekam iki ryto, kai bučiuojamės, kai blaškomės, nežinodami, kur. Reikia, kad laikytų už rankos, kad reikėtų. Kvailas meilės (?) paradoksas - vistiek vienam reikia stipriau, ir stengias tas vienas daugiau ir lekia anksti ryte į turgų ieškot baltų katinų ir nuolat  galvoja. Juokinga, na ir man juokinga, vėl ir vėl įsimylėt. Labai noriu išmokti tokius dalykus paversti džiugesiu, kad ir besibaigiančiu nusivylimu. Kiekvienas nusivylimas, juk, atveria kelią į naują pradžia, o naujos pradžios paprastai su trenksmu tvoja praeitims per veidus ir išstumia jas tvirtais kumščiais. (Beje, TU, manau, štai dabar puikiai supranti ir jauti ir man beprotiškai gera matyt šitai). Pavasaris čiumpa mane ir suka, nepaleidžia ir žada, kad žliumbimo vakarai (pirmas, antras ir trečias) jau nusiskandino patys savo įtūžyje ir beviltiškume ir užleido vietą mano svajonių naktims, mano svajonių, norų, troškimų, kurie, po velnių, šįkart priartės ir pasieks realybę. Pasirodo, ir krentančios žvaigždės kartais apgauna, bet visgi tikiu, kad jos tik nutiesė tramplyną į mano džiugesį. Žmonės klausia, kaip laikais. O aš jiems sakau, kad žydžiu, šviečiu ir mėgaujuosi. Na taip, skauda galvą, nerandu literatūros, kad galėčiau išmokti tai, ką reikia jau ryt atsiskaityt, peršokau į mokamą mokslą, bet vis dėlto, mane veda iš proto ir kasdien išjudina žinojimas ir suvokimas, kad mano būtis, mano meilės, mano pasaulis, kad ir brokuoti, bet man patinka ir kelia virpulį. Ypač patinka, kai jis laiko man už rankos.



Rodyk draugams

stabilumas (?)

Tu man sakei, kad atradom save. Nežinau. Gal. Gal ne. O gal atrast, tai liautis ieškojus, nebeįdomu tada. Žinai, žiauriai gera visiems išrėkt, išliet, kas susikaupę. Rodos, nusimeti žieminius rūbus ir eini sveikint pavasario. Ir sėdi su netikėtai sutiktais žmonėmis ir plepi apie viską ir nieką. Tarpuvartėj, trumpom rankovėm, kad ir vasaris. Gera, kai žmonės šalia mato, kas yra kas ir kad reikia atsipalaiduot. Tądien mes lipom į kalnus ir diskutavom apie Skuodo rajoną su kioskininke. Dar gera susitaikyt. Gera išpildyti seniai turėtus troškimus, kuriuos kelissyk čia įvardijau Beigbėderio pagalba. Nesikartosiu, pasiieškokit, jei įdomu, lai lieka intriga. Intriga, ak, ta paika moteris, raudonom lūpom. Gera vėl ir vėl jausti jos kvėpavimą į nugarą. Jaukinu ją.


O mes bučiuojamės bučiuojamės. Šypsausi, ir kvepia ant stalo narcizai.
Myliu tave, Karalaite. Visada judėkim į priekį.


Rodyk draugams

ilgėtis ir laukti

Kai buvom septyniolikos, širdim pilnom svajonių…
Po šimts. Kaip velnioniškai greitai bėga laikas. O aš jaučiuos vis labiau išsibarsčiusi ir bevertė, žmogus, kuris nieko nemato ateityje ir turi beviltiškai daug ko ilgėtis. Išberti - paprasta, surinkti - sunku. O kai buvo 17, buvo kitaip. Kažkaip įdomiau. Rodėsi, kad net įmanomas happyending`as, o gal tiksliau happylasting`as, atnešantis laimes viena po kitos. Pagaliau pasidariau sau graži, pagaliau patikėjau, kad tokia galiu būti ne tik sau. Man, kaip gėlei vanduo gyvybiškai reikalingas dėmesys ir nesibaigiantys pašnekesiai. Dabar nebėra žmonių, nebėra apkabinimų ir ramių arbatos gėrimų. Yra tik laukimas ir, kas keisčiausia, vis dar rusenantis tikėjimas, kad jau greitai tai pasikeis. Žiema – tai laikas prieš pavasarį, mon ami.


Mazzy Star - Fade Into You
Daugybė žmonių nemažai atiduotų už pasakiškus turtus, o dar daugiau - už truputi meilės.

Rodyk draugams